1918 m. gruodžio 10 d. | Mykolas Krupavičius | Konferencijai artinantis
Valstybės vyrai supranta, kad vokiečių kaizerio bernai buvo taip suvaržę Valstybės Tarybą, kad josios ryšiai su žmonėmis beveik visai yra nutrūkę. Taryba sakėsi dirbanti, plušanti Lietuvos nepriklausomybei išgauti, o krašte buvo balsų, kad Taryba Lietuvos reikalus parduodanti. Sunkus kryželis tenka mums šiandie nešti. Pradėjome statyti nepriklausomą Lietuvą, o pasirodė, kad tame darbe aukų ir sunkumų tiek ir tiek reikia.
Laikinoji Lietuvos vyriausybė, imdama mūsų krašto vadžias, matė tą vargą ir skurdą, kuriame skęsta mūsų žmonės, matė ir pasirinko vaistą – paskelbė, kad turi visos Lietuvos atstovai suvažiuoti ir tartis, kaip čia šalį gelbėti. Kitaip sakant, vyriausybė paskelbė ūmai šauksianti konferenciją.
Valstybės vyrai supranta, kad vokiečių kaizerio bernai buvo taip suvaržę Valstybės Tarybą, kad josios ryšiai su žmonėmis beveik visai yra nutrūkę. Taryba sakėsi dirbanti, plušanti Lietuvos nepriklausomybei išgauti, o krašte buvo balsų, kad Taryba Lietuvos reikalus parduodanti. Pamatė jie, kad mūsų valdžios atstovai privalo išgirsti šalies balsą, susiartinti su mūsų žmonėmis ir sutartinai atremti tą pavojų, kuris mums gręsia. Tinkamiausias būdas susisiekti su žmonėmis – tai būtų sušaukti Kuriamąjį Susirinkimą, kuris, būdamas pilnu Lietuvos šeimininku, galėtų jau tvarkyti mūsų kraštą. Bet kol žandaro ragas knisa Lietuvos šaknis, tai apie Kuriamąjį Susirinkimą netenka svajoti. Mums reikia ieškoti kitų būdų. Lieka konferencija. Ji susirinkusi turėtų pasakyti, ar gera tai, ką yra dariusi Lietuvos Taryba. Žmonėms plačiai turėtų būti pareikšti visi Tarybos darbai, visi jos žingsniai turėtų būti ar pagirti, ar papeikti. Konferencija turėtų pasvarstyti ir laikinosios vyriausybės darbus: ar tai, ką dabar daro ir padarė mūsų ministeriai, yra Lietuvos naudai, ar nenaudai? Konfenrecija turėtų parodyti spragas, kurios yra valstybės kūrimo darbe, ir tarti žodį, kuo tas spragas užkišti. Konferencija turėtų šalies vardu išsitarti apie būdus Kuriamąjį Susirinkimą šaukti. Žodžiu, mūsų krypuojančiai, dar nestipriai valstybei reikia padėti geras pamatas ir padaryti planą, kaip visą rūmą statyti
Norint, kad Konferencija tinkamai atliktų tuos uždavinius, reikia rimtai pradėti rengtis prie jos. Reikia, kad į Konferenciją suvažiuotų geriausi mūsų vyrai, kurie mokėtų ne ardyti, bet pradėtąjį darbą taisyti, jį pataisę, padėtų tęsti. Taryba jau antra savaitė svarsto, kaip čia geriausiai sušaukus Konferenciją. Vieni siūlo, kad suvažiuotų atstovai nuo valsčių ir apskričių komitetų.
Bet ar tai būtų krašto atstovybė, ar turėtume vilties išgirsti tikrą mūsų liaudies balsą? Ne. Tai galėtų atstovauti tik mūsų valdžią, o ne žmones. Jeigu Laikinoji Vyriausybė metė obalsį, kad nori išgirsti šalies balsą, tai ir privalo visas sąlygas sudaryti, kad tas balsas būtų tikrai šalies balsas, o ne neišeitų netikras, padirbtas.
Kiti perša įtaisyti dvilypius rinkimus, kad žmonės rinktų pirma valsčių atstovus, o tie, susirinkę apskričio mieste, rinktų jau atstovus į Konferenciją. Bet ir tai nebūtų žmonių valsas. Tai tik gerą dirvą taisytų, kad įvairūs agitatoriai dar vienu kartu daugiau išnaudotų mūsų žmonių neįpratimą atstovus rinkti. Be to, jei rinkti, tai jau daug geriau iš kiekvieno valsčiaus turėti žmogų, kuris pats savo ausimis girdėtų ir savo akimis regėtų, kaip Lietuvos valstybė kuriama, kad sumanymai ir žodžiai, kurie praskambės Konferencijoje, pasklistų po visą Lietuvą, jiems įtikėtėtų ir juos remtų.
Tiksliausiai būtų sušaukus atstovus, betarpiai žmonių išrintkus. Lietuvos valdžiai reikėtų kaip tik kartą jau pradėjus pilnai atsiremti mūsų liaudimi, drąsiai stoti prieš jos teismą. Reikia tikėtis, kad žmonės mokės įvertinti visas tas sunkias apystovas, kuriose teko valstybė kurti, ir visi pasistings padaryti tai, kas galima. Tada bus užkirstas kelias tamsiųjų gaivalų kurstymams, valdžia įgaus naujos stiprybės, nes už jos pečių bus visa Lietuva.
Mūsų pareiga – rengtis prie to svarbaus reikalo. Jau dabar metas pagalvoti, kokiais keliais mes galime Lietuvą išvesti į šviesą ir laimę. Turime visas pajėgas įtempti, kad rinkimai būtų iš tikrųjų demokratiniai ir kad į Konferenciją atvyktų geriausi mūsų tėvynės sūnūs. Jau metas paskelbti, kad visi, kas gyvas, sukrustų ir stotų darban, pasirengtų Lietuvos Laisvę užstoti.
Šaltinis: Krupavičius, M. (1918, Gruodžio 11). Konferencijai artinantis. Tėvynės sargas (42), p. 2-3. [žiūrėta 2018-12-10] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C10000258726?exId=45077&seqNr=2
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C10000258726?exId=45077&seqNr=3