1918 m. gruodžio 1 d. | Saugokime miškus!
Tvarkingai ūkininkaujant, miškai duoda daug pelno ir juo daugiau vyriausybė pelno iš savo turtų, juo mažiau reikalauja mokesnių iš savo piliečių
Lietuvos laikinoji valdžia yra dabar labai susirūpinusi apsaugoti mūsų valstybės turtą. Didžiausias turtas yra miškai, ypač vyriausybės miškai ir girios. Daug jų išnaikinta karo metu, bet dar nemaža jų yra likę. Tad reikia, kad ir vokiečiams ruošiantis trauktis iš mūsų krašto, žmonės ima vienoj kitoje apylinkėje kirstis medžius ir jau pirma nukirstuosius, nieko neklausdami, vežasi namon. Miškai mūsų krašte atstoja kurą ir medžiagą troboms statyti bei įvairioms ūkio padarinėms tiektis. Kur mes, mūsų priaugančioji karta, jų begaus, jei dabar visa be tvarkos būtų išeikvota? Kitos šalys, praradusios miškus, vartoja kurui akmens anglius, o mes jų neturime, naudojasi troboms statyti tam tikru akmenim, kurios mūsų krašte nėra.
Atsiminkime, kas bus toliau, atsiminkime ir kaip dabar yra. Daugybė širdžių, daugybė trobų sudeginta, daugybė ūkių suniokota. Tais nelaimingais, tais dėl karo nukentėjusiais mūsų vyriausybė turės visų pirma pasirūpinti. Jiems reiks padėti trobas pastatydinti, jiems medžiagos parūpinti. Taigi išeikvoti be tvarkos miškus, reiškia pabloginti suirusių ūkių atstatymą. Tvarkingai ūkininkaujant, miškai duoda daug pelno ir juo daugiau vyriausybė pelno iš savo turtų, juo mažiau reikalauja mokesnių iš savo piliečių. Mūsų padėjime yra tai labai svarbu.
Be to, norėdami iš kitų valstybių gauti to, ko mes neturime: žibalo, geležies, druskos, užuovalkalo ir kitų prekių, privalome jiems duoti mainais kai ko ir iš savo krašto. Ko gi mes turime? Ar bent turėtume? Javų, gyvulių, linų ir kito mūsų žemės pagamo. Bet iš tų gėrybių nūnai veik nieko negalime išleisti. Belieka miškas, iš kurio galime išvežti tiek, kiek nuo mūsų atlieka. Bus atliekamo miško, jeigu jo be tvarkos neišeikvosime, jeigu ūkiškai juo versimės.
Tad reikalinga tvarka. Tam tikslui reikia turėti visa eilė įstaigų, vyriausybės pastatytų miškams žiūrėti, sąžiningų žmonių. Bet laikinoji Lietuvos valdžia neišgali ant greitųjų to padaryti. Traukiantis vokiečių valdžiai iš mūsų šalies, Lietuvos laikinoji vyriausybė nestengia visa ūmai aprėpti. Todėl baugu, kad ligi jai nesusitvarkius, valstybės turtai nebūtų išgaišinti. Jei be tvarkos, be tam tikro leidimo iš Lietuvos vyriausybės kiekvienas dykai imtų kirstis ir vežtis medžius, tai netrukus ir už pinigus jų nebegalima būtų gauti. Kuo tada bekūrintų mūsų žmonės namus? Iš ko besigamintų ūkiui ir apyvokai reikalingas padarines? Teatsimena Lietuvos piliečiai!
Per 1905 metų suirutę ar grasė Lietuvos miškams pavojus, tiesa, ne toks didelis, kaip nūdien, kada karo sukretas baisiausiai suvirpino visą šalį. Tuomet sodiečiai, Vilniaus Seimo paakinti, patys ėmėsi globoti ir saugoti miškus, neduodami jų nei plėšti nei išvežti. Jie gerai atliko savo priedermę, jie pasirodė tikrai sugebą patys valdyti krašto lobį. Todėl ir dabar laikinoji Lietuvos valdžia krašto gerovės vardu kreipiasi į visus piliečius, ypač į komitetus, kurie yra jau susidarę ir kurie dar susidarys, kad niekam neleistų miškų eikvoti ar savo naudai, ar prekybai, jei tat aiškiai daroma be laikinosios valdžios žinios.
Miškai, mūsų šalies gėrybė, tad saugokime juos!
O tie, kurie naikina miškus, gali susilaukti paskui už valstybės turtų eikvojimą, teisingos bausmės iš mūsų valdžios.
Viešvilė (nuot. https://www.miestai.net/)
Šaltinis: Saugokime miškus! (1918, Gruodžio 1). Lietuvos aidas 146 (194), p. 2. [žiūrėta 2018-11-10] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66444&seqNr=2