1918 m. gegužės 31 d. | Gabrielė Petkevičaitė-Bitė | Dienoraštis: Ne visur taip blogai

Tai, mat, ir vokiečiai ne visur taip bjaurūs kaip tas, kur mums teko! Kad ir kenčiame čia, bet vis lengviau pasidarė žinant, jog ne visa tėvynė taip nežmoniškai varžoma, čiulpiama. O pirm nė tikėti nenorėjau, kad gali būti kur gerėliau

Kelias dienas atgal buvo pas mane apsilankęs naujas žandaras, nebejaunas vyras, ir paprašė duoti valgyti. Pirmas atsitikimas, kad vokiečių kareivis (išskyrus minėtąjį žydą puskarininkį) prašo. Nustebau, bet daviau. Bevalgydamas ima jis man guostis:

-Pereik tamsta Lietuvą skersai išilgai, nerasi niekur tokio bado, kokį ritmeisteris yra čia jums padaręs. Esu buvęs Raseinių apskrity, paskui Kėdainiuose. Su daugeliu žmonių esu apie tai kalbėjęs, visi vienu balsu tvirtina: Niekur nėra tokio vargo, kaip čia!“.Mums, žandarams, rytą vakarą juk teduoda centrifuginį pieną arba pasukas. Pietums tegauname centrifuginės apipuvusios varškės… Dabar dvėsė karvėm pribaigė ją ir kviečia mus: „Pirkitės mėselės, po markę svaras!“ Tfu! – spjaudosi žandaras. – Savaitė, kaip čia esu, ir jau dešimt svarų svorio nustojau. Viduriai sugedo. Neišmanau, kaip čia reikės toliau gyventi. O ritmeisterio tarnaitė dar maišo mūsų puodus, žiūri, ar neparsinešame mes iš žmonių kiaušinio arba geresnės mėsos kąsnelio.

Tai, mat, ir vokiečiai ne visur taip bjaurūs kaip tas, kur mums teko! Kad ir kenčiame čia, bet vis lengviau pasidarė žinant, jog ne visa tėvynė taip nežmoniškai varžoma, čiulpiama. O pirm nė tikėti nenorėjau, kad gali būti kur gerėliau. Tik netiktai atidarė man akis šis žandaras.

Iš Joniškėlio apskričio ligoniai ne sykį man pasakodavo: jie dar į „kreizą“ pieno nestatą. Paskui kalbėjo, kad, jei ir statą, tai po pusę litro nuo karvės. Visi malūnai esą ten atidaryti, galima malti ir pikliuoti, kiek kam reikia. Į „kreizą“ reikėjo pristatyti tik po 7 centnerius javų, ir niekas nėra girdėjęs, kad dėl javų, mėsos, pieno būtų kas kratomas. Esą ten dar tokių sodžių, kur dar žandaro nėra matę, o apie vyresniuosius valdininkus, kad važinėtų… nė kalbos nėsą…

Tų kalbų klausydama (kaži kodėl jų pirm į galvą nesidėjau), tiesiog nesumečiau, kad kitur gali būti kitaip.. Tokia sąvoka mano pavargusios sąmonės tiesiog nebuvo pasiekusi. Ir nenuostabu, gyvenant tokiose aplinkybėse, kur kaži kokia iš pragaro dugno iškilusi galia kasdien plaka tave naujomis priemonėmis, kankina, varžo. Kalbu apie save vieną, nes nemoku artimo vargų atskirti nuo savųjų. Visos ant mūsų apylinkės kritusios nelaimės pasiekė mano širdį… Nors šiaip dar atsidūriau tarp privilegijuotųjų, nes ritmeisteris kaži kodėl neišdrįso landžioti mano namuose po visas kertes ir atidarinėti visus stalčius, atraišioti visus mazgelius… ir raustis, kaip kitur kad daro.

Čia dar sykį turiu pabrėžti, jog mūsų apylinkės žmonių laimė, kad vokiečiai kareiviai nėra tokie beširdžiai, kaip pat ritmeisteris ir jo Actas (puskarininkis – LT1918). Kareiviai ir žandarai dengia žmones, vieni iš geros širdies, kiti dėl gerėlesnio kąsnio, bet vis dengia. Tokiu būdu, nors dažnai ir pusbadžiu gyventi tenka, vis dėlto išlikome gyvi.

Aišku, kad ir kitų apskričių gyventojai mus palaikė, kaip jau amžinai nuplikintus. Kas giminių turėjo kitur, vis tik buvo jų šelpiamas.

Plėšimų vis dar nėra galo. Pasklido gandai, kad Joniškėlio policijai pasisekę kai kurių pėdas susekti. Įtariami ir ūkininkų vaikai palaidūnai, ponaičiais pasivertę. Tikrai dar niekas nieko nežino. Sodžiuose žmonės vis dar bijosi savo trobose nakvoti.

Šaltinis: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Karo meto dienoraštis III tomas. Panevėžys, 2008 m., p. 313-316.