1918 m. birželio 8 d. | Girių ūkis Lietuvoje

<…> girininkystė Lietuvoje labai retai kame tėra gerai vedama. Privatinės girios kone visur tapo iškirstos ir daugiau neatsodintos. Dvarų girių iškirsti dideli plotai; kame pirma šniokštė girios, dabar stovi sodžiai. Tokiu būdu girios nuolatai ėjo mažyn.

Didžios Lietuvos girios turi daug vertybės šalies ūkiui. Nuolatai brangstant medžiams, jų vertybė yra dar labiau padidėjusi, bet, kaip Karaliaučiaus profesorius d-ras Skalvaitis savo knygoje „Žemės ūkis Lietuvos gubernijose“, išleistoje pas Gustavą Fischerį, Jenoje, sako, girininkystė Lietuvoje labai retai kame tėra gerai vedama. Privatinės girios kone visur tapo iškirstos ir daugiau neatsodintos. Dvarų girių iškirsti dideli plotai; kame pirma šniokštė girios, dabar stovi sodžiai. Tokiu būdu girios nuolatai ėjo mažyn. Kauno gubernijos daugiausia girių spygliuočių – kokios 60 %, o lapuočių ir maišytų girių tėra tiktai 40 %. Vakaruose, kame sunkesnė žemė, giriose daugiausia eglių, o kame lengvesnė žemė, rytuose auga pušys. Tų girių tarpuose eina tankūs, nepraeinami ruožai drebulynų, alksnynų ir beržynų.
Vilniaus gubernijoje daugiausiai maišytų girių, bet randame ir grynų eglynų, pušynų ir ąžuolynų.

Gardino gubernijoje, Slanymo ir Pružonių apskr., su Balvėžio šilu (100 000 hektarų), ir Gardino apskr., su dideliais jo miškais (90 000 hektarų), yra ypačiai daug girios. Ir čionai auga labiausia spygliuočiai medžiai, būtent pušys, o kame sunkesnė žemė – eglės.
Apie Kauną, nors nėra tiek daug miškų, kaip kitose gubernijose, bet tačiau yra pilnai 621 000 hektaras, vadinas 15 % visos Lietuvos girios. 1910 metais girios skaitant pasidalinasi nuošimčiais šitaipo: 25,3 % prigulėjo valdžiai, 70,9 % dvarams, kas lieka buvo ūkininkų ir kitų nuosavybė. Dvarai, kaip jau minėta, girias naikino, jie davė jas iškirsti, jei tik už jas gerai mokėjo, visai nemanydami vėl atsodinti. Geriau stovėjo valdžios girios, bet ir čia blogai vertėsi, kaip tai parodo mažas pelningumas. Tačiau 1910 ir 1911 metais įplaukos ėjo didyn. Iš Kauno gubernijos valdžios girių apyskaitos matyti, jog pajamos 1907 ir 1908 iki 1910 metų sudarė 1½ milijono markių, bet 1910 metais pakilo iki 1¾ milijono, o 1911 metais perviršėjo 2 milijonus markių. Taipo pat buvo padidėjusi ir pati girių vertybė ant ½ milijono. Pirmiau iš vieno hektaro girios išrinkdavo 9,25, paskui jo kaina pakilo iki 10,80 markių.

Kauno gubernijos spygliuotųjų medžių girios užima pusantro karto tiek žemės, kiek lapuotės ir mišrios girios. Ąžuolams nelabai tinka žemė. Jų čia maža tėra ir jie nelabai tinka statyti troboms. Visur užeiname drebulynų, alksnynų ir beržynų, kurie yra išaugę iš išnešiotų jų sėklų. Grynų beržynų labai dažnai randame Šiaulių, Telšių apskričiuose, šiaip beržai auga įsimaišę tarp kitų medžių.


Vilniaus apylinkės, XIX a. pab. Nuotrauka: wikipedia.org


Teminę rubriką #Lietuvių verslumas pristato projekto rėmėjas Maxima LT. Šioje rubrikoje supažindinama su versliomis Lietuvos asmenybėmis ir procesais, apibrėžusiais Lietuvos ūkio padėtį ir pokyčius.


Šaltinis: Girių ūkis Lietuvoje. (1918, Birželio 8). Dabartis (69), p. 3. [žiūrėta 2018-05-22] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23842&seqNr=3