1918 m. birželio 22 d. | Sergijus Klimas | Pereinamos ūkio formos Lietuvoje

Karo audra per šiuos ketverius metus paliko didelių žymių mūsų žemės ūkyje. Visos sąlygos, kuriose ūkininkai buvo įpratę savo gyvenimą tvarkyti, žemę dirbti ir gyvulius auginti, iš pamatų persimainė. Karas netik išgriovė atskirus ūkius, bet dar sustabdė prekybą ir pramonę. Todėl tenka daugelis smulkių daiktų pasigaminti, dažnai slapčia, patiems ir kiekvienas atskiras ūkis tuo būdu virsta kaip ir savarankiškas vienetas

Karo audra per šiuos ketverius metus paliko didelių žymių mūsų žemės ūkyje. Visos sąlygos, kuriose ūkininkai buvo įpratę savo gyvenimą tvarkyti, žemę dirbti ir gyvulius auginti, iš pamatų persimainė. Karas netik išgriovė atskirus ūkius, bet dar sustabdė prekybą ir pramonę. Todėl tenka daugelis smulkių daiktų pasigaminti, dažnai slapčia, patiems ir kiekvienas atskiras ūkis tuo būdu virsta kaip ir savarankiškas vienetas. Žiūrint iš šalies, gali pasirodyti, kad toks gaminimasis reikalingų daiktų, kaip muilo, cukraus, krakmolo, odos, drapanų ir kt., pavaduoja fabriką, bet iš tikrųjų normalinėse sąlygose tas pavadavimas neišsiturės. Toks gaminimas, suorganizuotas kooperatyvų pamatais, berods, galėtų tapti pamatu mūsų pramonei, kaip tatai mes matome kitose šalyse (Danijoje). Tačiau pas mus tatai yra tuo tarpu išimtinai karo aplinkybių padaras. Kaip turės keistis ūkis normalinėse sąlygose, mes galime nuspėti, tik atsižvelgę visų pirma į pačias prigimtines sąlygas.

Lietuvos oras nėra perdaug sausas, nes vidutiniškai per metus ligšiol išlydavo apie 650 milimetrų, mažiausia 550 mm ir daugiausia 800 mm (Suvalkai). Javų gi auginimui pakanka 500-600 mil.lietaus. Toks drėgmės gausumas būtų labai pravartus javų auginimui, jeigu lytų, kada tat reikalinga augalams. Deja, ne taip yra Lietuvoje. Pavasaris pas mus esti šaltas ir sausas. Šalčiai dažniausiai baigiasi tik apie gegužės 15 d., o šalnos išnyksta tik gegužės mėnesio pabaigoje. Gi lietaus tuo metu išpuola labai maža ir kartais net iki birželio mėnesio nė kartą nepalyja tiek, kad galėtų žemė reikiamai pasėlio ūgiui drėgmės įgyti. Pavasario šalčiai ir sausumos neduoda vasarojui ilgai sudygti ir pasėtieji grūdai ilgai žemėje gulėdami esti žymiai vabalų ar kirminų sunaikinami.be to, ištikę lietūs dažnai esti smarkūs ir taip išplaka dirvą, kad grūdai labai sunkiai dygsta ir javai, neveizint tankios sėjos, išeina retoki. Atbulai, visokios piktžolės, kurios savo šaknimis traukia drėgnumą iš giliųjų žemės sluoksnių ir daugiau pakenčia šalčio, negu vasarojąs, greitai pralenkia pasėtuosius javus ir stelbia juos.

Negeresnės augimo sąlygos ir žiemkenčiams. Kad ir negali jų užstelbti piktžolės, kaip vasarojo, bet paties augimo metu, trūkstant drėgmės, jie išplaukia trumpomis varpomis ir silpnu šiaudu. Tuo tarpu vasarą, kada ima žiemkenčiai ir vasarojas žydėti, vietoje taip reikalingos šilumos ir ramaus oro, prasideda pereinamųjų lietų ir didelių vėjų periodas; išpuola ne kartą ir ledų. Visiems yra žinomas Petrinių lietaus periodas, kuris tęsiasi kokias 3-4 savaites ir pūdo ūkininkų šienus.

Vėl rudenį, kada javai reikia valyti, kada reikalinga daugiausia giedros, lyg tyčia pareina lietingiausias metų tarpas. Pereinami tankūs lietūs ilgai neduoda javų suvežti ir verčia ūkininkus juos tiesiog vogčia imti iš laukų, nes kitaip sudygsta ir vertės nustoja.

Žiema gi, kad ir nesti šalta, bet smarkūs šalčiai žiemos gale kartais pagauna žiemkenčius sniego nepridengtus.

Tokiu būdu matome iš oro sąlygų, kad nei vasarojas, nei žiemkenčiai neturi Lietuvoje patogių auginimui sąlygų. Ir visai kitaip tos pačios sąlygos dera šakniavaisiams ir šienui. Iš pavasario giedra duoda užtenkamai laiko dirvai priruošti ir šakniavaisiams pasodinti. Šalčiai ir šalnos, kurie neduoda sudygti javams,  šakniavaisiams nėra taip pavojingi, nes jie dygsta vėliau ir šalnos labai retai kada pagauna jau išdygusias bulves arba pasodintus runkelius. Vasaros lietūs ne tik nekenkia,bet atbulai, yra labai reikalingi šakniavaisių  augimui. Taip pat į rudenį, kada būna pats smarkiausias šakniavaisių augimas, visai dera lietaus periodas. Tatai pat tenka pasakyti ir dėl pievų; tik jos reikia plauti anksčiau, kad iki Petrinių būtų būtų šienai suvalyti ir tokiu būdu išvengtume Petrinių periodo lietaus. Jeigu pievas prižiūrėtume nors pusę tiek, kaip dabar laukus kad prižiūrime, tai pievos anksti priželtų ir šienas Petrinėms jau būtų namie. Gi tuoj patrūkę lietūs jau priželdintų daug gražaus atolo.

Iš Lietuvos oro mes tokiu būdu matome, kad kiek jis yra nepatogus grūdinių javų auginimui, tiek yra geras šienams ir šakniavaisiams. Ir Lietuvos ūkininkai negali pasiskųsti, kad šakniavaisiai jiems neužderėtų.

Jei dabar mes atsikreipsime į dirvą, tai patirsime, kad ji yra sudaryta iš storo sluoksnio ledų periodo padarų, kuriuose nemaža yra augalams reikalingų mineralinių dalių, bet labai maža organingųjų, todėl derlingomis dirvomis Lietuvos laukai gali tapti tik tuomet, kai bus gerokai įtręšti organingomis trąšomis arba, paprastai kalbant, gyvulių mėšlu. Tam tikslui reikia laikyti daug gyvulių.

Gyvuliai ir yra mūsų šalies pamatas. Iš anksčiau paminėtų oro sąlygų ir žemės ypatybių jau matėme, kad Lietuvos oras daugiau yra tikęs pašarų ir gyvulių auginimui negu javų. Jeigu prieš karą gyvulių veisimas plėtojosi pamažu, tai čia kliudė gyvulių ūkiui reikalingo kredito trūkumas, berods, rusų valdžia ne tik nesirūpino palengvinti gyvulių ūkio produktų pardavinėjimą, bet atbulai, mes po šonu turėjome muitais uždarytą rinką. Lietuvoje prieš karą buvo maždaug apie 1.632000 gyvulių vienetų ( 1 vienetas lygus 1 karvei, 1 arkliui, 4 kiaulėms, 10 avių), kurių mėšlu buvo užtręšiama vos 800.000 margų lauko. Tuo tarpu reikėjo užtręšti ne mažiau kaip 1.630.000 margų prie paprasčiausio trilaukio vaismainio. Vadinasi, pusę privalančių trąšos javų sėdavo į netręštą lauką.

Gyvulių skaičius Lietuvoje dėl tos priežasties negali būti mažesnis, kaip 3 000 000 vienetų. Mūsų tad pirmutinis uždavinys – auginti kuo daugiausia gyvulių. Kokie gyvuliai auginti – tai ne taip svarbu. Ar būtų dabar veisiama daugiau avių nuganymui neapdirbtų laukų ir sunaudojimui šieno, ar daugiau laikoma karvių ar kitų gyvulių, tai vis viena.

Teturie tik ūkininkas čia reikiamos laisvės, ūkis pats savaime apsirinks tas gyvulių rūšis, kurios vietinėse sąlygose bus tinkamiausios. Reikia atminti, jog Lietuvos ūkio klausimas yra drauge Lietuvos biudžeto klausimas, gi žemės ūkis yra Lietuvos valstybės finansų pamatas, nes žemdirbių Lietuvoje yra apie 80% visų gyventojų ir jiems teks nešti visa valstybės mokesnių našta.

Pirmutinis tad žingsnis, Lietuvos ūkį atstatant, čia yra sutvarkyti kreditas. Kada menkas pirklys prieš karą galėdavo gauti greit iš banko paskolos, pateikdamas abejotinos garantijos, ūkininkas turėdamas nekilnojamojo turto, nenupelnydavo pasitikėjimo keliems šimtams rublių, reikalingų jo ūkio pataisymui. Agronomų gi patarimai ir nurodymai be kredito tepadės jam tiek, kiek padeda pasakojimai apie laisvę uždarytam kaliniui.

Visos prieš karą gyvavusios taupomosios ir skolinamosios kasos reikėtų tuojau atgaivinti, tos visos kasos sujungti į vieną sąjungą, kurios viršūnėje galėtų būti Lietuvos ūkininkų bankas. Skolinamųjų-taupomųjų kasų darbas gali būti labai platus. Jos galėtų ūkininkams teikti ne tik piniginės pašalpos, bet iš dalies rinkti ir žinias apie karo padarytus nuostolius, supirkinėti reikalingus ūkininkams gyvulius, padarus ir kt.

Kredito padedamas mūsų ūkis galės laisvai žengti pirmyn. Gyvulių auginimui kaip tik reikia daugiau apyvartos pinigų, negu grūdų ūkiui. Dabar, kada Lietuvoje paliko labai maža gyvulių, mūsų valstybinis uždavinys yra padėti ūkiui įžengti į vietinių sąlygų nulemtas vėžes. Tik nereikėtų plėsti būtinai kokia nors viena gyvulių veisimo šaka, bet auginti tie gyvuliai, kurie lengviausiai tinka pradžiai.

Baigiant pravers paminėti, mano įsitikinimu, klaidingi žingsniai tų, kurie, neatsižvelgdami į mūsų ūkio praeitį ir papročius, varė pieninio ūkio propagandą, visai užmiršdami, kad Lietuvą nuo senų senovės yra garsi savo arkliais; gi rinka ir prieš karą jiems buvo geresnė, negu pienininkų produktams.

Agr. S. Kl.

Dūkštas.

Teminę rubriką #Lietuvių verslumas pristato projekto rėmėjas Maxima LT. Šioje rubrikoje supažindinama su versliomis Lietuvos asmenybėmis ir procesais, apibrėžusiais Lietuvos ūkio padėtį ir pokyčius.

Šaltinis: Klimas, S (1918, Birželio 22). Pereinamos ūkio formos Lietuvoje. Lietuvos aidas 70 (118), p. 1-2. [žiūrėta 2018-06-11] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66476&seqNr=1 ;http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66476&seqNr=2