1918 m. birželio 20 d. | Lietuvos Ūkininkų Draugija

Mūsų kraštas, kur iš 100 gyventojų gangreit 90 verčiasi ir minta žemės darbais, yra gryna ūkininkų šalis, ir žemės ūkio reikalai, ir visa, kas turi turi artimesnio ar tolimesnio sąryšio su jais, turi būti dedama į pirmąją mūsų rūpesnių eilę visų tų, kurie nori ir ištikrųjų geidžia matyti, kad mūsų šalyje klestėtų didesnė gerovė ir būtų sotesnė ateitis. 

Mūsų kraštas, kur iš 100 gyventojų gangreit 90 verčiasi ir minta žemės darbais, yra gryna ūkininkų šalis, ir žemės ūkio reikalai, ir visa, kas turi turi artimesnio ar tolimesnio sąryšio su jais, turi būti dedama į pirmąją mūsų rūpesnių eilę visų tų, kurie nori ir ištikrųjų geidžia matyti, kad mūsų šalyje klestėtų didesnė gerovė ir būtų sotesnė ateitis. Tam atsiekti nepaskutinė turi būti skiriama vieta darbui kelti žemdirbių sąmonei ir bendruomenės reikmenės dalykų supratimui, ypačiai tarpe tos daugybės skurdą beskurstančių ir žemę bedirbančių sodiečių, kurių didžiulė diduma manosi ir dirba visai iškrikai ir lengviausiai yra visokiais keliais apeinama. Nemokėdama pasitiekti sau veikti tinkamesnių sąlygų, šitoji mūsų šalies gyventojų diduma nesugeba kaip reikiant išnaudoti nei esamųjų, tiek prigimties sąlygų, tiek visuomenės santykių. Taip esant reikiamo darbo produktingumo sunku tikėtis ir pastaraisiais metais nevienas ūkininkas yra metęs savo žemės sklypą ir išsikėlęs į svetimus kraštus sau pelningesnio darbo ieškoti.

Kelti savo reikalą sąmonei ir išsiaiškinti reikmenę ir naudingumą bendrai dirbti darbą, susitelkus į tam atatinkamas bendroves ir draugijas ir yra reikalingos tokios į bendrąjį darbą spiečiamos įstaigos. Juo didesnis yra darbo apibendrinimas, juo, kaip rodo gausingi įvairių kraštų šioje srityje prityrimai, planingesnis yra darbas, o nuo to planingumo pareina ir mūsų darbo našumas.

Tat sau aiškiai įsivaizdindamas mūsų šviesuomenės būrys jau prieš keletą metų,dar didžiajam karui nekilus, sumanė įsiteigti platesnę ir didesnę Draugiją, kurios veikimo ribos nebūtų aprėžtos kuria maža ploto apylinke ir siauru veikimo ratu, bet  apimtų kur kas didesnę sritį, didesnę negu daugumas veikusiųjų, tuomet mūsų ūkio draugijėlių it kitų artimesnių ūkiui bendrovių. Paskiau jį sutelktų jas į didžiulę organizaciją planingam ir atatinkamai nustatytam darbui dirbti. Tas pagrindinis minties vadovaujamas ypačiai vilniškės mūsų inteligentijos būrys ir yra įkūręs prieš karą gegužės mėnesį 1914 m. Lietuvos Ūkininkų Draugiją, patvirtintais Rusijos Žemės Ūkio ministerio įstatais.

Draugijos uždavinys tik tikslas – rūpintis ugdyti ir plėtoti mūsų krašte žemės ūkis ir jo pramonė; telkti į bendruomenes žemės darbu besiverčiantieji mūsų krašto gyventojai ir ginti jų reikalai. Draugijos veikimo plotas apima buv.Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijas, taigi beveik visą mūsų kraštą. Nuolatinė Draugijos Valdybos buvimo vieta – Vilnius.

Draugijos veikimo programas platus ir įvairus. Į jos uždavinius įeina žodžiu ir raštu skleisti tiek savo narių tarpe, tiek šiaip jau tarp krašto gyventojų žinių ir mokėjimo, kaip būtų galima prie įvairių prigimties ir visuomenės darbo sąlygų žemės našumas ir paties darbo produktingumas pakelti, steigti ūkio mokyklos, kursai ir paskaitos, taisyti ūkio parodos ir muzėjai, leisti knygos ir tt.Draugija stengsis aprūpinti savo narius ir kitus ūkininkus tinkamais ir prieinamomis kainomis žemei dirbti įrankiais, įvairiomis mašinomis, seklomis, dirbtinėmis trąšomis ir kita, rūpinsis steigti kur bus reikalo sandėlius ir pardavyklas. Kad apsergėjus nuo daugybės tarpininkų parduodant savo ūkyje gaminamuosius produktus, Draugija turi uždavinį organizuoti atatinkamas tarpininkavimo įstaigas ir sulig reikmene kurti ūkio produktams perdirbti dirbtuves ar fabrikus. Įsigyti šiems tikslams žemės ar kito nekilnojamojo turto įstatus yra Draugijai įsteigti skyriai visose 4-se Lietuvos krašto gubernijose, tiek pat kaip ir steigti visame plote skyriai.

Prasidėjęs 1914 metų vidurvasaryje karas sutrukdė visą įkurtosios Draugijos darbą ir neleido jam plačiau išplisti. Pagaliau, jau Vokiečių armijoms mūsų krašte stipriau įsitvirtinus Draugija karo meto aplinkybių buvo priversta kuriam laikui paliauti veikusi. Karo baisenybėms Rusijos fronte aptilus ir įvykus taikai tarp Rusijos ir Vidurinių Europos valstybių, gavo progos grįžti atgal į tėviškę gana gausingas mūsų inteligentijos būrys, tarp  jų ne vienas ir iš seniau buvusiųjų Draugijos narių arba jei pritariančių žmonių. Nors sąlygos ir santykiai mūsų krašte didžiai dabartės yra atsimainę kaip kad prieš karą yra buvę, bet reikalas bendrojo darbo nė kiek nėra sumažėjęs, priešingai, gi jis dabar yra jaučiamas dar smarkiau, kaip kad buvo anais ramiais laikais. Dėl to taigi susirinkęs Draugijos valdybos ir narių būrelis ir nutarė pradėti gangreit dvejiem su puse metam sustojusi Draugijos veikimą.

Šio mėnesio 5 dieną buvo sušauktas Vilniuje visuotinis Draugijos narių ir pritariančių jos darbui visokios amato žmonių būrelis.

Visuotinis Draugijos Ūkininkų Draugijos susirinkimas, pirmininkaujant adv. M. Yčui, išklausė dar 1917 m. Valdybos vice-pirmininko adv. J. Vileišio pranešimą apie Draugijos gyvavimą ir darbą pirmaisiais karo metais. Susirinkusieji susipažino su pakeistomis įstatų vietomis. Buvo pasitarta apie artimiausi šiuo metu Draugijos darbą. Susirinkusiųjų nuomone Draugija turi imti dirbti kuo greičiausiai, nes bendrai, jungtomis pajėgomis dirbant, tėra vilties išvirsti iš to žemės ūkio mūsų krašte nuovargio ir skursnos, į kurį įvariusios jį karo aplinkybės. Atskirų žmonių palaidas ir neplaningai dirbamas darbas vargu ar įstengtų ką norint šiuo metu atsiekti. Dėl toį Draugijos artimiausį uždavinį įeina sutvarkyti tinkama bendram platesnio darbo organizacija, pritraukiant kuo didžiausią būrį į savo tarpą nariai tiek atskirų žmonių iš įvairių krašto vietų, tiek pasirūpinti steigimu savo skyrių arba atgaivinimu laikinai sustojusių veikti karo metais gana gausingų mūsų ūkio draugijėlių.

Kredito įstaigų atgaivinimo geidžiamumas ūkio reikalams kaip ir susisiekimo ir susižinojimo sąlygų palengvinimas ir gi buvo nurodomi didžiai svarbūs ir reikalingi ūkiui palaikyti ir jo kultūrai kelti.  Buvo pažymėta, koks begalinis ūkio nykimas ir stelbimas pareina nuo neregėtai sumažėjusio mūsų šalyje reikiamojo inventoriaus, ypač gyvojo, kuris yra labai sunkiai ir neveikiai prisiauklėjamas ir iš šalies įgijmas, o gyvuliai, užvis gi galvijai, yra svarbiausis mūsų žemės vaisingumo ir apskritai viso žemės ūkio pelningumo šaltinis. Šiuo žvilgsniu vadovaujantis, tarp ko kita buvo nurodoma. Jog Draugija turėtų pasirūpinti apie sąlygų palengvinimą atsigabenti tremtiniams likučius to gyvojo ir negyvojo ūkio inventoriaus, kurį jie buvo išeidami svetur išsivežę ir kurio grįždami yra įsigiję. Ūkio žinių skleidimas, ypač ūkio mokyklų kūrimas, susirinkusiųjų nuomone, turėtų būti tuojau pradėtas, čia tarp ko kita nurodoma buvo į reikalingumą – Dotnuvoje vidurinė ūkio mokykla jau nuo šio rudens atgaivinti ir darbas joje pradėti.

Kaimas Trakų apskr.

Teminę rubriką #Lietuvių verslumas pristato projekto rėmėjas Maxima LT. Šioje rubrikoje supažindinama su versliomis Lietuvos asmenybėmis ir procesais, apibrėžusiais Lietuvos ūkio padėtį ir pokyčius.

Šaltinis: Lietuvos Ūkininkų Draugija (1918, Birželio 20). Lietuvos aidas 69 (117), p. 1-2. [žiūrėta 2018-06-10] Prieiga internete:http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66477&seqNr=1; http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66477&seqNr=2