1918 m. balandžio 25 d. | Bėgliai grįžta!

Buvusieji kareiviai ypatingai neprielankiai atsiliepia apie raudonąją gvardiją. Bolševikai ton gvardijon sukimšę visokius iš kalėjimų paleistus prasižengėlius, kurie paskui vyriausiai stengęsi išplėšti kitų žmonių turtus ir juos parduoti arba sunaikinti.

Kaip paukščiai tolimose pietų šalyse, pajutę, jog šiaurinėje jų tėvynėje darosi pavasaris, tuojau lekia į tenai krautis lizdų, taip ir Lietuvos bėgliai, išbaidyti anais metais žiaurios karo audros iš savo krašto, dabar, prasivėrus armotomis užtvertai fronto sienai, pradėjo būriais grįžti iš tolimų kraštų, kuriuosna juos buvo nubloškęs likimas. Šančių kareiviabučiuose jų yra nemažas skaitelius. Čia jų yra atvykę iš visų Rusijos kraštų, idant pagalios vėl susiradus savo namus ir ėmus veikti toje srityje, kurioje juos buvo užklupęs karo sūkurys. Keletas jų sakosi parvažiuoją iš Rumunijos fronto. Buvusieji kareiviai kovoję tenai tūlose kovose; bet dabar, Rusijos kariuomenei išsiskirsčius namo, ir jie kuo veikiausiai skubinęsi parvykti pas savuosius. „Taip jau išsiilgome savo krašto, savo žmonių“, sako kiekvienas, „Rusijoje nieko gera, jokios tvarkos, niekas mūsų tenai neužjautė, mes buvome svetimi.“ Be išimties visi peikia bolševikų šeimininkavimą. Buvusieji kareiviai ypatingai neprielankiai atsiliepia apie raudonąją gvardiją. Bolševikai ton gvardijon sukimšę visokius iš kalėjimų paleistus prasižengėlius, kurie paskui vyriausiai stengęsi išplėšti kitų žmonių turtus ir juos parduoti arba sunaikinti. Daugelis tvirtina, jog rusai esą priešingi visiems ne stačiatikiams. Uždarbis buvęs, tiesa, nemažas, bet užtat maisto ir kitų daiktų kainos buvusios netikimai aukštos. Kai kurie sakosi galėję susidėti gerokai pinigų; tiktai jiems dabar labai nemalonus žemasis rublio kursas. Bet juk liekas dar vilties: „Rasi tas kursas kada vėl iš lėto ims kilti.“

Vieni užsimąstę vaikščioja po platų kareiviabučio kiemą; matyti, jų mintys yra išskridusios pas savo ūkį, savo namą, savo lauką, kuris dabar reikėtų pradėti purenti ir prirengti, idant jisai ant rudens duotų derliaus žiemai. Kiti atėjusių pažiūrėti jų žmonių klausinėja, bau neišgirs kokią žinelę apie savuosius, savo gentis, pažinstamus. „Kad tiktai gavus greičiau išvažiuoti namo!“, girdėti dūsaujant. Kai kurie, ką tiktai atvykę nuo geležinkelio, kieme pametę savo daiktus, ryšuliais surištas patalynes, drabužius ir baldus, ir laukia, kada jiems paduos vietos, pasidėti tam nors nedidžiam, bet dabar gana brangiam ir brangintinam kraičiui.

Bet čia skyrium būrelis – tai jau skirta giminė – žydai. Matyti, jog čia jau atidaryta birža: galvas kinkoja arba kratos, rankomis nuolatai mostaguoja, graibstosi už galvos, už krūtinės ir už kišenio; čia nematyti džiaugsmo dėl pagrįžimo savan kraštan, čia jau meta ir skaitliuoja planus ateinančiam veikimui. Sako, tos tautos orientacija esanti pakrypusi rytuosna; turbūt, tai yra klaida: kame yra tinkamų sąlygų savotiškajai prekybai, į ten jie ir orientuosis, ten link juos ir traukia.

Vaikai linksmai bėginėja saulės spinduliais nušviestame kieme, kiti supasi ūmai įrengtoje supynėje tarp dviejų stiebų. Jiems visur linksma ir smagu, ar tai būtų Nižni-Novgorodo, ar Kauno gatvėse, jei tiktai mamytė arba auklė laiku parūpina ko pakramtyti ir užsisriuobti. Bet medelis geriausiai tarpsta tame krašte, kame jisai diegtas, todėl vaikučiams prigimtajame Lietuvos krašte bus sveikiaus augti, nes čia, atgynančiame gyvenime, jaunos jų sielos savo tarpe ras sveikiausio peno, stipriausio paskatinimo. Visiems jauniems ir seniems tėvynė, laukdama gerų, sveika siela darbininkų šaukia širdingai: Sveiki pargrįžę!

Rusijos kariuomenės kariai – karo belaisviai – Kauno priemiestyje, Šančiuose. 1916, Šančiai. (www.miestai.net)

Šaltinis: Bėgliai grįžta! (1918, Balandžio 25). Dabartis (50), p. 3. [žiūrėta 2018-03-28] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23860&seqNr=3