1917 m. rugsėjo 25 d.| Kelios mintys apie Vilnių

Vilnius – tai gyvas, vaizdus Lietuvos praeities atsiminimas.

Nusivedę svetimtautį Pilies ar kurin kitan Vilniaus kalnan ir parodę jam iš ten miesto reginį, matome jį nustebusį, užžavėtą esant. Ir ištikro reikia stebėtis mūsų Gedimimo ne vien išmintimi, parinkus taip patogią sostinei vietą, bet ir jo nepaprastu sielos skaistumu, paskyrus miestui vargu kuriame kitame Europos mieste beužeinamos grožės apylinkę. Marguliuojantieji senų namų ir buvusių vienuolynų stogai, tarp kurių išsikiša aukštyn bažnyčių bokštai, spiria veizėtoją valandėlei atsitraukti nuo dabarties kovų ir trukšmų ir paskęsti skaisčioje ir graudžioje praeities atmosferoje. Juk tos bažnyčios traukia savęs ne tik dailės žinovo akį, ir šiaip jau kiekvieno, ypačiai lietuvio. Juk išlikę rūmai patenkina vilioja ne vien jį savo grožės rimtumu, bet ir kas kartas primena jam garsios jo šalies senovę. Nenuostabu, nes Vilnius buvo ir tebėra tikra Lietuvos sostinė; čia gyveno jos valdovai, dirbo jos seimai, vyriausiasis teismo tribunolas, spietėsi šalies politika, kultūra, ekonomijos gyvenimo reikalai.

Aušros Vartai su stebuklinguoju Panelės Švenčiausios paveikslu, kurį ir kitaip tikintieji moka pagerbti, Lietuvai ir lietuviams atstoja Lenkijos Censtakavos reikšmę. Katedra su Didžiojo Vytauto ir kitų didžiųjų Lietuvos kunigaikščių bei šv. Kazimiero karstais – tai Lietuvos Vavelis. Deja, nutautėjusioje minioje šios istorijos brangenybės dažniausiai teturi tikybinės reikšmės, ir tik ateityje tegalima laukti tikslesnio jų supratimo visuomenėje.

Buvusiojo universiteto rūmai ir šv. Jono bažnyčia riša mūsų atminimus su garsia jėzuitų akademija ir dar garsesnio universitetu, su Širvydo Mickevičiaus, Krašiauskio, Daukanto, Valančiaus brangiais lietuviui vardais. Rasos, Bernardinų kapai padaugina šių atmintinų brangenybių skaičių žymių žymiausių Lietuvos mokslininkų, rašytojų ir t.t. antkapiais, baigiant genijaliniu lietuvių dailininku Čiurlioniu.

Tiesa, šitasai senasis Vilnius vis labiau yra nuslėgiamas naujosios gadynės aukštų valdžios namų ir šiaipjau kazarmių. Ta gadynė – rusų biurokratijos viešpatavimo gadynė. Jos priešakyje stovi Lietuvos generalgubernatoriai, kurių atminimas rišasi daugiausiai su neužmirštino Muravjevo – Koriko vardu. Katrės-carienės ir Muravjevo paminklai netrukus, rasit, paliuosuos savo vietą Vilniaus įkūrėjo Gedimino ir Vilniaus dainiaus Mickevičiaus paminklams, o šiuo tarpu, carienės ir Koriko nustoję, riogso lyg symboliai senosios valdžios tvirtumos pėdsakai…

Ir iš tos kazarmių-rūmų atmosferos vis labiau ir vis sąmoningiau veržiasi aikštėn naujoji lietuvių kultūra, jųjų naujybinis viešasis gyvenimas. Vieną po kitos vis plačiau dedasi lietuvybė savo žymes ant viršutinio ir vidutinio miesto gyvenimo. 90-aisiais metais mažam lietuvių-šviesuolių būriui čionai susispietus (12 apaštalų gadynė) ir po ilgų pastangų teatgavus vieną vienintelę šv. Mikalojaus bažnytėlę, jos darbas, nuo 1904-05 m. (spaudą atgavus ir Rusų revoliucijai praplėtus lietuvių šviesuomenės darbo dirvą), milžiniškai išauga, išsišakoja. Vietos lietuviai pasijunta ne tik lygūs kitoms Vilniuje gyvenančioms tautoms, bet ir vis aiškiau ir aiškiau priverčia viešpataujančius čionai lenkus (kaip žinau, daugiausiai sulenkėjusius lietuvius) ir žydus su jais rokuotis. Maža to, Patys lietuviai-vilniečiai nuo pat pradžios pasijunta savo šalies ir visuomenės gyvenimo vedėjai esą; ne kitokiomis akimis į juos žiūri ir plačioji lietuvių visuomenė, matydama Vilniuje savo tautos sostinę. Ne kitur, kur tik čionai 1905 m. gruodžio mėn. 4 ir 5 d. susirenka iš visos Lietuvos 2000 atstovų suvažiaviman, kuris toli ir už Lietuvos ribų pagarsėjo Didžiojo Seimo vardu. Ne kitur, tik Vilniuje įsikuria vyriausi lietuvių politikos ir kultūros darbą, nustatantieji laikraščiai-dienraščiai ir savaitraščiai, katalikų, tautininkų, demokratų, socialdemokratų ar dar kitos kurios pakraipos. Ne kitur, tik Vilniuje randasi Lietuvių Mokslo Draugijos ir Lietuvių Dailės Draugijos valdybos, knygynai, muzėjai. Tiedvi draugijų suspietė visą lietuvių šviesuomenę. Vilniuje yra leidžiamos žymiausios lietuvių knygos (1914 m. buvo įtaisyta net tam tikra spaudos paroda), taisomos dailės parodos, kuriamas teatras, bankas, ir t. t. Karui ištikus, Vilniun bėga iš visų Lietuvos kraštų žmonės pagalbos ieškotų ir jie jos čia gauna, įsikūrus Draugijai dėl karo nukentėjusiems šelpti. Aplink tąją draugiją karo metu susispiečia kuone visas Vilniaus lietuvių viešasis darbas, įvairios draugijos, įsikuria valgyklos, prieglaudos, kurios gina vaikus nuo bado ir nuo lenkinimo. Karo metu ir Vilniaus lietuviai kunigai vis labiau paliuosuoja savo tautinį darbą nuo sulenkėjusios dvasinės vyresnybės įtakos. Vilniuje, pagalios, 1917 m. rugsėjo mėn. 18 d. susirenka lietuvių konferencija, kuri aukštai iškelia raudoną Vyties vėliavą.

Taigi Vilnius-lietuvių tautos, kad ir sulenkėjusi, bet vis aiškiau lietuvybę atgaunanti ir visos Lietuvos politiką ir kultūrą nustatanti sostinė.

Vilnius Pirmojo pasaulinio karo metais

—
Šaltinis: Lietuvos Aidas, 1917 m. rugsėjo 25 d. numeris, antraštė Vilnius, 2-3 psl.