1917 m. lapkritis | Romanas Karuža | Ar atstatysime?
Pasaulio karės vėsula, siaučianti jau ketvirti metai su didžiausiu smarkumu visoje Europoje, pridirbo jos gyventojams tokius begalinius nuostolius, kad šiandien ištisi kraštai guli jau griuvėsiuose. Nukentėjo Francija ir Belgija, bet ne mažesnį vargą patyrė Lietuva ir Lenkija.
Ypač mūsų kraštas, per kurį karės viesula perbėgo net kelis kartus, šiandien yra visas išardytas: darbo įrankiai, naminiai gyvuliai, turtas – visa tai išplėšta savininkams; gyvenamieji namai, ūkių ir miestų trobesiai – guli griuvėsiuose. Paveikslas yra tuo liūdnesnis, kad toje nelaimėje dar aiškiau, dar labiau apsireiškė mūsų krašto skurdas ir vargas. Prieš karą tas nesimatė taip aiškiai į akis, – mat, buvome apsvaigę savo jaunutės kultūros nuosekliu besiplėtojimu, buvome palinkę žiūrėti į viską per optimizmo žiūronus. Gi dabar – su žiauriu aiškumu teisybė pažiūrėjo mums į akis ir ji tyčiojasi iš mūsų! […] Tad ir nenuostabu, kad girdisi balsai, jog nėra lietuvių tautos!…
[…]
Lietuviai-amerikiečiai, – tie iš jūsų, kurie esate amatininkai, – spieskitės į būrius, kreipkitės prie Lietuvos Atstatymo Bendrovės, pavesdami jai organizavimą jūsų ratelių. Pamatysite, kad apart savo ypatiško pelno, nei nejausdami, sudarysite iš savęs didelę spėką, kuri ne tik nuosekliai atliks išteriotos Lietuvos atstatymo darbą, bet drauge užties lietuvių savitos pramonės tvirtus ir rimtus pagrindus!
—
Šaltinis: mėnesinis laikraštis “Lietuvos atstatymas”, 1917 m., Nr. 1, lapkritis.
Nuot.: JAV lietuvių protestas, XX a. II deš.