1918 m. sausio 26 d. | Steponas Kairys | Švietimo reikalais

Diena po dienos laukiame, kad taikos tarybos duos mums galimybės paskelbti Lietuvą nepriklausoma valstybe ir tuojau imtis tvarkymosi darbo. Šiokiu ar tokiu būdu susidarytų laikina krašto atstovybė ir laikinoji valdžia, ir pirmuoju jos uždaviniu būtų kiek galima skubočiausiai šaukti Vilniun steigiamasai Lietuvos seimas, išrinktas demokratingu būdu visų krašto gyventojų. Nustatant vidujinę tvarką, steigiamasis seimas tarp kitų svarbių klausimų turės nurodyti pamatus, kuriais Lietuvoje bus reikalinga remti žmonių švietimo darbas. Yra todėl gyvo reikalo Lietuvos darbo žmonėms jau šiandien aiškiai įsivaizdinti, kas tame švietimo klausime yra pamatinio, svarbiausio ir kaip jis reikia rišti, kad darbo žmonių reikalai būtų nepaniekinti.

Švietimo klausimas būsimoj Lietuvoj tuo yra sunkus išrišti, kad mūsų krašte gyveno įvairios kalbos žmonės – lietuviai, gudai, lenkai ir žydai. Kiekviena paminėtų tautų turi savo ypatybes ir ryšis jas apsaugoti ir aprūpinti kaip tik švietimo klausimą rišant. Visos jos reikia sutaikinti.

Gerą tautinių santykių nustatymą pas mus dešimteriopai pasunkina dar ir tat, kad dėl žinomų priežasčių dalis Lietuvos gyventojų, ypač Vilniaus gubernijoje, sudaro dabar tautinį mišinį. Daugelyje vietų žmonės nežino, kas jie per vieni, lenkai ar gudai. Tokiose vietose žmonės net kalbos žvilgsniu nėra nusistatę: esama ištisų parapijų, kuriose tėvai tebekalba lietuviškai, vaikai ima kalbėti gudiškai ar lenkiškai. Čia jau susidaro tikras Babelio bokštas ir kas kart vis dažniau kyla piktas kovos riksmas. Būtų pusė bėdos, jei mišriųjų sričių gyventojai kalbos ir mokyklos klausime nusistatytų patys, darbo žmonės visados rastų tokį išėjimą, kuris kiekvieną patenkintų nieko nenuskriaudęs. Bet švietimo klausimą peršasi čia žmonėms rišti pašaliniai padėjėjai, kurių kiekvienas norėtų prie tos progos iškepti savo kepsnį. Tų padėjėjų pastangomis liko šiandien sukurstyta Lietuvoje pikčiausia tautinė kova tarp lietuvių ir lenkų, tarp lenkų ir gudų.

Tautinė kova tai Lietuvos opiausis šiandien šašas, kurio negalima ne iš vienos pusės paliesti, kad bent kas nesušuktų ne savo balsu, kaipo skriaudžiamas. Tas šašas, juo toliau, juo plačiau žada plėstis. Tautinė kova iš inteligentų tarpo persimetė laikraščiuosna, iš dvarų ir klebonijų įsilaužė bažnyčion, padarius iš meilės Dievo namų keršto sūkurį ir tautiniai-politiško mainikavimo vietą.
Tautinės neapykantos jausmas dažnai nustato pas mus visą žmogaus veikimą, ne tik leidžia, bet ir stumia jį daryti tokius darbus, dėl kurių jis pats savęs nesikęstų, jei vadinamas patriotizmas ir „tautos labas“ pakuštomis neramintų subjurusios sąžinės balso.

Ligi šiol tie neapykantos nuodai skriejo mūsų tarpe bent neliesdami darbo žmonių; paskutiniu betgi laiku net tarp darbininkų, ypač mažiau susipratusių, jau kyla šnairavimai. Visas tautinės kovos šlykštus bjaurumas, kad ir Lietuvoje kaip tik dabar išeina aikštėn. Kuomet ateina patogiausias laikas atsiekti dešimtimis metų auklėtas laisvės idealas mūsų kraštui, laisvės nuo svetimo prispaudimo, laisvės vidujiniame Lietuvos gyvenime, įvairiausios visuomenės grupės, ažuot rankas sunėrus plieno retežiu iš vieno spirtis prieš pavojų iš šalies, gatavos kartais dantimis ėsti viena kitą ir geriau klausyti piktų priešų pakuštų, negu susiprasti savo tarpe. Iš kur toks patrakimas? Turime rasti aiškų atsakymą, nes gerai suprasdami tą neapsakomą tautinės kovos blėdį, turime nuo jos apsisaugoti bent patys, bent Lietuvos demokratija. Reikalinga apstabdyti įdūkusį nacionalizmą ir pamėginti, bene duosis kerštas ir neapykanta pamainyti žmoniškais santykiais ir tveriamojo uolumo pastangomis.

Šaltinis: Darbo balsas, 1918, Nr. 6, p. 1-2.

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_93359_1

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_93359_2