1918 m. kovo 9 d. | Aplink Lietuvos klausimą

[…] lietuvių atstovų buvę pas Vokietijos kanclerį reikalauti nepriklausomybės. Bet kancleris jų nepriėmęs, užreiškimo neišklausęs ir liepęs atsiminti senuosius savo nutarimus ir jųjų prisilaikyti.

Prie Lietuvos klausimo laikraščiui „Tägliche Rundschau“ rašo, kad lietuvių atstovų buvę pas Vokietijos kanclerį reikalauti nepriklausomybės. Bet kancleris jų nepriėmęs, užreiškimo neišklausęs ir liepęs atsiminti senuosius savo nutarimus ir jųjų prisilaikyti. Kaip žinome, lietuviai siekę savarankybės, prisiglaudę prie Vokietijos.

Berlyne leidžiamasis laikraštis „Lokalanzeiger“ apie tą pat dalyką štai ką rašo:

Vis labiau išeina aikštėn, jog Lietuvoje vis griežčiau reikalauja įsteigimo savarankės valdijos, kas visai nėra teisėtas daiktas. Visi dar atmena, kaip, tuoj po Lietuvos užėmimo, lietuviai buvo įgiję tikrąjį supratimą apie tai, jog ateityje Lietuvos laimė tebus prisiglaudus prie Vokietijos. Tada lietuviai apie savastovybę nė manyti nemanė. Jie patys tuomet pripažino, kad jie tai politikai dar nėra pribrendę. Dabar, įsikišus Vokietijos seimo atstovui Erzbergeriui, pakilo agitacija už Lietuvos savastovybę. Pašaliui teesie paminėta, kad tokiu agitavimu p. Erzbergeris prasikalsta prieš jo taip užtariamąją tautų apsisprendimo teisę. Jis nori lietuviams įkalbėti tokį valdijos pavidalą, kurio jie visai nenori. Pastaruoju laiku kancleriui grafui Hertlingui lietuviai sulig to klausimo negalėjo atsiliepti. Kaip galima buvo laukti, kancleris nebereikalavo jokio atsiliepimo iš lietuvių, ir patarė prisipažinti prie savo senųjų nutarimų.

Jau lietuvių norų ir siekimų svyravimas tai į vieną, tai į kitą pusę parodo, kad šita tauta negali sudaryti savarankės valdijos; bet reikia atsižvelgti dar ir į tai, kad Lietuvai suteikus savarankybę, ji tačiau liktų prijungta prie Lenkijos ir turėtų skursti. Pastaruoju laiku tuo tikslu lietuviai jau yra susisiekę su Varšava, norėdami dirbti išvien su lenkais. Šitas vyksnis taipo pat parodo jų politikos nesubrendimą. Nes jie to nesupranta, kad tokiame susijungime jie patys pasiskirtų sau korikus.

Kancleris vėl aiškiai pamatė, kad jis teprivalo ginti tiktai vokiečių reikalus, o ne lietuvių arba lenkų. Bet šitie vokiečių reikalai tai ne tvėrimas savarankės nesubrendusios valdijos, kuri nė pati nesižino, ko norinti, kuri neturi nė jokių įstaigų, kurios jai galėtų užtikrinti savastovybę, ir ji veikiai pakliūtų lenkų valdžion. Vokietijai Lietuva yra svarbi, kaipo ryšys tarp Vokietijos ir Kuršo. Šituos kraštus paversti lenkų įtakai, matant lenkų pasielgimą pastaruoju laiku, nėra jokios priežasties. Reikia tiktai džiaugtis, kad kancleris sulig to klausimo liko tvirtas, ir kad ateityje be abejo taip pat liks tvirtas. Jei nesiliaus lietuviai ir toliau galvas apsukę, tad reikėtų pradėti ūmai ir griežtai kitaip su jais elgtis. Bet galime tikėtis, kad kanclerio grafo Hertlingo tvirtumas jau dabar suteiks lietuvių gaivalams tiek supratimo, kad jie nepažindami, kaip tikrai darosi valdijos, siekia tokių tikslų, kurie jiems neprieinami.

Redakcijos pastaba: mes pakartojame šituos išdėstymus, nurodydami į tai, kad laikraštis „Berliner Lokalanzeiger“, rods, ne valdiškas laikraštis, bet jis paprastai išreiškia nuomones svarbios vokiečių tautos dalies.


Georg von Hertling, Vokietijos Imperijos kancleris


Šaltinis: Aplink Lietuvos klausimą. (1918, kovo 9). Dabartis (30), p. 3. [žiūrėta 2018-01-26] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23817&seqNr=3