1918 m. kovo 29 d. | Laiškas Lietuvon iš Petrapilio studentės

Rašau, nors netikiu, kad laiškas pasiektų Jus. Tiek jau kartų mėginome nors laišku prakirsti sieną – ir tiek jau kartų apsivylėme… // Kur Jūs? kaip gyvenate? Kaip dirbate? Ko tikitės? – Čia mums, ištremtiems, kartais rodos, kad ten jau viskas apmirė ir nieko nerasime sugrįžę.

Mes dainas užmiršome (Laiškas Lietuvon)

Drauge!

Rašau, nors netikiu, kad laiškas pasiektų Jus. Tiek jau kartų mėginome nors laišku prakirsti sieną – ir tiek jau kartų apsivylėme…

Kur Jūs? kaip gyvenate? Kaip dirbate? Ko tikitės? – Čia mums, ištremtiems, kartais rodos, kad ten jau viskas apmirė ir nieko nerasime sugrįžę.

Nustebau, perskaičius Jūsų feljetoną <L. B.>. Vadinasi, dar gyvi, sveiki, darbuojatės, senoviškai įkvėpimas neapleidžia.

Mes gi jau senai dainas užmiršome…

Nuvargome gyventi viltyje…

Daug žuvo, daug… atrado kitus kelius ir tiems jau neilgu – jie negrįš…

Kiti gi vis slenkame, vis ieškome tako ūkuose. Oi, ne su ištiestomis rankomis laukė mus čia, ne motyniškai augino. Gal grįžę užmiršim priespaudą? bet ar viskas užgis – nežinia.

Atmenate? Dirbome kartu, tikėjome savo idėjomis, savo menkučiu darbu, savo jėgomis, savo ateičia. Kiek buvo saulėtų dienų, kaip bailiai rietėsi į kampus šėšėliai…

Dabar… irgi dirbame, krutame – bet – veltui ieškome žiburių… Tokie tamsūs šiaurės ūkai, tiek maža vilties.

Žinote? – Racevičius ir Michaila žuvo karo lauke. Kiti gi… vienus – ligos nugalėjo, kitus – gyvenimas.

Kas likome grįšime. Jei kas Tėvynę atstatys tai jūs, tie už sienos. Mes, vargo įkiršyti, tik pjovėmės ir griovėme viską. Ir nenuėjome toliau už <prakilnų> obalsį: partija!

Gal paskui pamokysite tuo Tėvynę mylėti, gal išliuosuosite mus iš svetimo raugo.

Tuomet dar dirbsime, o daug, daug dirbsime!

Draugas, jei gausite mano laišką – parašykite, del Dievo meilės.

Politikos žinias turime iš laikraščių, bet jaunimo ūpą, darbą – tai įdomiausia, svarbiausia.

Gaila, kad negaliu Jums šiuokart jokių įdomių žinių suteikti; pati esu labai nuo gyvenimo atskirta ir nieko nežinau, kas kur dedas. Ateina blogos žinios – neklausai; ateina geros – netiki.

Taip ir praeina po šalį, kaip viskas.
Sudiev.

Medicinos studentė.

Petrapilis, 1918. I. 3.


Petrogradas (Sankt Peterburgas), 1916


Šaltinis: Mes dainas užmiršome (1918, kovo 29). Lietuvos aidas 39 (87), p. 4. [žiūrėta 2018.03.12]. Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_98932_4