1918 m. gegužės 4 d. | Petras Variakojis | Dėl krašto atstatymo

Kaip matėme, dėl karo nukentėjusiems ūkininkams tegali būti vien tik naudos keltis vienkiemiais. Tad viskas pareina dabar nuo krašto valdžios bei tam tikrų krašto įstaigų. Jei suspės suinteresuotosios šiuo klausimu įstaigos bei valdžia apsidirbti, pajėgs ūkininkams ištiesti laiku pagalbos ranką – naujai atstatytų ūkių žemės kultūra vystysis ne surūgusiame kaime, bet vienkiemiuose

Tose Lietuvos vietose, kame frontas ilgai laikėsi, karo ugnis beveik visa nušlavė. Trobesiai, negyvasai ūkio inventorius, tvoros, sodnai, žodžiu, visas ūkių kapitalas tokiose vietose suliepsnojo. Gyvąjį gi inventorių: arklius, galvijus i t. t. kovojančios pusės karo reikalams surekvizavo. Dalis, žinoma, jo liko, bet vertė jo menka. Patys ūkininkai, ištikti nelaimės, turėjo arba varu apleisti gyvenamas vietas, arba aplinkybėms verčiant dalis jų išsidangino į svetimą Rusiją, dalis paliko Lietuvoje, pasitraukusi iš kaimų į šalį smarkiems mūšiams beeinant. Šie pastarieji ūkininkai, pavojui praslinkus, grįžo atgal ir ant nedegulių pradėjo vėl gyventi, šiaip taip verstis, darbą dirbti, trobesius statyti, žemę dirbinėti ir t. t. Ūkininkai vertėsi tiek, kiek leido jų sumanumas, lėšų ir darbo išgalės. Ūkininkai dirbo kiekvienas atskirgi ir taip, kaip jiems rodėsi tinkamiau. Pagalbos jiems bei bendros sistemos, bendro vadovaujamo organo ūkius atstatant nebuvo. Nei pergalėtojai, nei pakrikusi ir karo išblaškyta inteligentija palengvinti ūkininkų naštą negalėjo. Dabar, kada Lietuvos likimas šiek tiek aiškesnis ir kada iš Rusijos grįžta pabėgėliai tremtiniai, sunaikintųjų ūkių atstatymo klausimas virsta dienos klausimu. Kyla būtinas tam tikros organizacijos reikalas, kuri šiuo klausimu užsiimtu ir varytu darbą sistemingai tam tikru planu.
Apie karo sunaikintų ūkių atstatymo reikšmę žemės ūkio šalyje čia neminėsiu, nes apie žemės ūkio svarbą valstybės gyvenime apskritai, jau buvo „Liet.Aide“ pasakyta.

Mūsų ūkis pastaruoju laiku prieš karą žymiai žengė pirmyn. Ūkio laikraščiai, ūkio draugijos bei kuopelės ir šiek tiek žemės tvarkomosios komisijos žadino ūkininkus naujomis idėjomis. Ir štai, keliolikai metų praslinkus, kaimų skaičius žymiai sumažėjo. Ūkininkai suprato vienkiemių privalumus ir sodžiai išsidalino. Bet tamsesniuosiuose Lietuvos kampeliuose, ypačiai tuose, kuriuose tuščias tuščias kaimiečių lenkinimas nesiliovėm ūkininkai be lenkų kalbos, nieko negavo ir ūkio kultūra ten žymiai atsilikusi. Ten kaimas liko beveik neliestas.

Reikia pastebėti, jog kai kuriose ir tokiose vietose, kame ūkio kultūra, palyginti, aukštai pakilusi ir kame ūkininkai vienkiemių naudą supranta, ir ten, vis dėlto, kaimai išliko. Tai galima paaiškinti šit kuo. Kiekvieno ūkininko sodybos – daržai, sodnai – neša daug naudos ir jas kiekvienas brangina. Šalia to nemažam ūkininkų skaičiui yra apysenės trobos, gerai įtaisytos tvoros ir t. t. Tai visas turtas, kuris naujoje vietoje sunku greitu laiku įsitaisyti. Sakysim, apysenės trobos vietoje gali dar ilgai stovėti, bet parvežęs jas į kitą naują vietą, jau nebesulipdytum, nes subyrėtų, ir ūkininkas gautų naujas statytis ir naujų išlaidų turėti. Taigi matome, kad ūkininkus kaime laiko ir prie senųjų vietų prisirišimas, ir tie turtai, kurių į kitą vietą pervežti negalima. Karo sunaikintuose kaimuose tos visos kliūtys atkrinta. Trobesiai, tvoros, sodai nudeginti, šuliniai išversti ir t. t. Norint atitaisyti visa tai, kas buvo prieš karą, reikalinga padėti vienodai lėšų ir darbo, nežiūrint, ar tai senose sodybose ar naujose bus daroma. Taigi, tokiems ūkininkams nėra tikslo naujinti kaimai ir jų vienintelis tikras reikalas keltis vienkiemiais.

Kaip matėme, dėl karo nukentėjusiems ūkininkams tegali būti vien tik naudos keltis vienkiemiais. Tad viskas pareina dabar nuo krašto valdžios bei tam tikrų krašto įstaigų. Jei suspės suinteresuotosios šiuo klausimu įstaigos bei valdžia apsidirti, pajėgs ūkininkams ištiesti laiku pagalbos ranką – naujai atstatytų ūkių žemės kultūra vystysis ne surūgusiame kaime, bet vienkiemiuose. Nesuspės tai padaryti, – ūkiai bus atnaujinti ant nedegulių ir ūkininkai ilgą laiką vargs kaimuose, nes visa susiruošus, ilgai nenorės keltis į naujas vietas. Todėl neatidėliojant reikia darbas organizuoti. Reikia ištirti sunaikintų ūkių padėjimas vietose, reikia skatinti nesusipratusieji ūkininkai keltis vienkiemiais, reikia stengtis jei kitokio išėjimo nėra, senose vietose siūlyti laikinai trobesiai statytis ir tt.
Tai darant, iš vienos pusės, reikalinga kaimuose tam tikras matininkų skaičius, iš kitos pusės reikalinga, kad būtų galima laiku atlikti dalymo darbas.

Teikiant ūkininkams pagalbos, reikia štai kas neužmiršti. Jau prieš karą ūkininkai, kaip įmanydami, stengėsi sveikesnius, patogesnius ir pigesnius trobesius statytis, bet turėdami apie tai maža žinių, tuo reikalu kreipdavos į geriau nusimanančius inteligentus ir agronomus. Tai užmiršti negalima. Trobesiai juk statom ne vieniems metams, bet žmogaus amžiui. Geri trobesiai, tinkamo didumo, tinkamai pastatyti, duoda progos ir skatiko sutaupyti, sveikai gyventi, gerus, sveikus gyvulius laikyti ir t. t. Šiuo reikalu tam tikra organizacija privalo pasiųsti į reikiamas vietas žmonių, išmanančių, kaip reikia ūkio trobesiai statyti. Toliau, nevieniems juk metams perkamas gyvasai ir negyvasai inventorius. Juo jis bus ūkiui tinkamesnis, juo ūkio kultūra galės eiti smarkiau, tuo ūkininkui pelno ir valstybei pajamų bus daugiau. Nevieniems metams daromas laukų sutvarkymas, vaismainio sutaisymas ir t. t. Taigi, šiais dalykais privalo rūpintis taip pat tam tikra organizacija.

Baigdamas priminsiu apie lėšas. Dalis ūkininkų, sugrįžusių iš Rusijos į Lietuvą, neturės iš ko gyventi pradėti. Jiems bus reikalingas tuštuojau pigus kreditas, arba net tam tikros pašalpos kaip pinigais, taip ir medžiaga trobesiams statytis: ūkio įrankiais, gyvuliais, sėkla ir t. t. Taigi, reikalinga sutvarkyti kreditas. Darbas prieš mus atsakomas ir didelis. Gyvenimas nestovi. Tai pasirūpinkime, kad krašto gerovė nenukentėtų.

Agr. P. Variakojis.


Teminę rubriką #Lietuvių verslumas pristato projekto rėmėjas Maxima LT. Šioje rubrikoje supažindinama su versliomis Lietuvos asmenybėmis ir procesais apibrėžusiais Lietuvos ūkio padėtį ir pokyčius.


Variakojis, P (1918, Gegužės 4). Dėl krašto atstatymo. Lietuvos aidas 53 (101), p. 1-2. [žiūrėta 2018-04-29].

Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66447&seqNr=1

http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66447&seqNr=2