1918 m. balandžio 6 d. | Didžioji kova Lietuvos vakaruose

Tuo nuostabiu vokiečių greitumu ir mokėjimu sunaudoti pasižymėtam tikslui visa, kas tik galima, ką tik duoda ir mokslas ir patyrimas, aiškinamas tas didelis pasisekimas, kuris teko vokiečiams ir žeme ir karo grobiu

Kovo 21 d. sukilusioji Europos vakaruose didžiausioji šio karo ir apskritai, galima sakyti, viso pasaulio teritorijoje kova jau atslugo.

Didžiosios kovos vaisių dar negalima visu jų pločiu įvertinti, bet vis tik jau žinoma, kad vokiečiai sulaužė anglų atsparą ir sugriovė visą eilę jų tvirtinimų ir stipriausių apkasų fronto 100 kilometrų ilgio, pradedant nuo Monchy ties Avrastu lig pat La Fere ir Chauny.

Šio mūšio ypatybė yra neregėta greitybė, kuria vokiečiai kilnojo iš vienos mūšio vietos į kitą savo atakuojančius korpusus. Dideli rezervai surinkti vakarų fronte leido vokiečiams siųsti į mūšį iš kovojančios vienos armijos užpakalio antrą ir trečią armiją ir tokiu būdu užkimšti kiekvieną praretėjusių kovotojų spragą. Vokiečiai sunaudojo šiam mūšiui visą šio ilgo karo patyrimą ir visas įvairių įvairiausias technikos pajėgas lig tokių armotų, kurios šaudo per 120 kilometrų tolio.

Tuo nuostabiu vokiečių greitumu ir mokėjimu sunaudoti pasižymėtam tikslui visa, kas tik galima, ką tik duoda ir mokslas ir patyrimas, aiškinamas tas didelis pasisekimas, kuris teko vokiečiams ir žeme ir karo grobiu.

Nors ir labai svarbūs yra tie mūšio vaisiai, kurie jau teko vokiečiams, bet iš viso to, kas lig šiol šiame mūšyje yra atsitikę, matyti, jog vokiečių vyriausiajai komandai ne tiek rūpėjo ir rūpi paimti daugiau priešininko žemės ir kitokio karo grobio, kiek paimti Amiens miestas, atkirsti tokiu būdu Paryžius nuo Calais miesto.  Calais yra prancūzų uostas prie Lamanšo sąsmaukos, kuri skiria Angliją nuo Prancūzijos. Jeigu vokiečiams pavyktų paimti Calais, tada jie atkirstų artimiausią ir geriausią kelią, kuriuo anglai susisiekia su prancūzais. Paėmę Calais ir įtaisę savo nardomiesiems laivams bazę vokiečiai įsigalėtų visame Lamanše. Tada anglams tektų ieškoti kitų tolimų aplinkinių kelių į Prancūziją savo kariuomenei ir visokiems karo pabūklams vežti.

Vokiečiams paėmus Amiens ir Calais nebesunku būtų paimti ir pats Paryžius. Tada jau būtų suduotas toks smūgis, kuris priverstų sąjungininkus taikintis su vokiečiais.

Šio mūšio seniai laukė ir ruošėsi į jį ne vieni vokiečiai, bet ir vakarų valstybės. Jos taip pat yra sutraukusios į frontą visas pajėgas ir karo technikos pabūklus. Jų spaudoje ir aukštuosiuose sluoksniuose buvo daug svarstoma, kas pirmas privalo pradėti antpuolį. Mūšio pradžios buvo laukiama kiek vėliau, bet vokiečiai atspėjo vakarų sąjungininkus ir patys pirmieji pradėjo šią didžiausią kovą. Abudu priešininkų laukia, kad dabar dar tebeinantis mūšis gali daug nusverti visam karui, pagreitinti jo pabaigą ir priartinti visuotinę taiką. Todėl aišku, jog ir vakarų valstybės sąjungininkės įtemps visas pajėgas ir stengsis visomis išgalėmis neleisti vokiečiams paimti Amiens ir Calais.

Rgn.

Vakarų frontas, 1916-1918 m.


Šaltinis: Didžioji kova Lietuvos vakaruose (1918, balandžio 4). Lietuvos aidas (44) (80), p. 2. [žiūrėta 2018-03-24] Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66481&seqNr=2