1918 m. balandžio 4 d. | Antanas Šilgalis | Knygynai ir skaityklos

Knygynai-skaityklos nebe nuo šiandien jau galingas švietimo įnagis – jie, anot vieno mokslininko betariant, tai „liaudies universitetai“, visos šviesiosios tautos jau nuo senai juos vartoja kaipo galingiausius švietimo srities įrankius

Mūsų knygynai bei skaityklos 
Šis pasaulio karas pridirbo mūsų tėvynei begales eibių, tačiau su juo mums ir daug gera atėjo. Tarsi kokio atlyginimo už perkentėtuosius karo vargus mes sulaukėme savo tautinės senai trokštos mokyklos, jai gimus ir lietuviai ūmai įgijo noro šviestis. Visuomenė jau supranta, kad visam Lietuvos gyvenimui sukantis į naujas nepriklausomo gyvenimo vėžias, kiekvienam bus pravartu šviesa ir mokslas. Todėl ir nenuostabu, kad jau dabar knygos griebiasi ir tie, kurie ligi šiol jos visai nevertino, ir taip, lietuvių visuomenės nepaprastas noras šviestis nūnai puola akys – na jau vien iš to, kad kuone jau prie kiekvienos pradedamosios mokyklos susikūrė suaugusiųjų kursai, kurių lankytojų skaičius dažnai viršija pačių mokinių skaičių. Kursų lankytojų tarpe matome žmonių net gana jau pagyvenusių – 4-5 dešimčių metų, na jau jaunimas – ką ir pasakysi, visu glėbiu puola šviestis.

Iš to viso prisidėjo ir netolimoje ateityje, be abejo, dar daugiau prisidės Lietuvoje skaitančios visuomenės. Taigi čia jau savaime atsirado būtinas knygų ir knygynų reikalingumas, supratusiai Lietuvos visuomenei mokykloje ir kursuose įgytosioms pradžios žinioms tolyn plėtoti.

Knygynai-skaityklos nebe nuo šiandien jau galingas švietimo įnagis – jie, anot vieno mokslininko betariant, tai „liaudies universitetai“, visos šviesiosios tautos jau nuo senai juos vartoja kaipo galingiausius švietimo srities įrankius. Matyti, ir mes be jų negalėsime pakilti; tieji knygynai-skaityklos tai vienatinis šaltinis iš kurio dar vietomis tamsokas mūsų sodžius galėtų sau gyvybės semtis, jos ne vien teiktų įvairių mokslo žinių, bet sykiu pratintų ir į draugijų gyvenimą, tai mums lietuvimas dar ir paskui labiausiai svarbu.

Lietuvoje dar prieš karą knygynai-skaityklos nebebuvo didelė retenybė, bent didesniuose miesteliuose bei bažnytkaimiuose; tik jų kūrimasis ir gyvavimas buvo rusų valdžios varžomas, jie galėjo įsikurti daugiausia tik kokios draugijos vardu. Karui užklupus pakriko tos draugijos, nebebuvo ir knyginais kas besirūpina; dauguma tųjų knygų kur išsimėtė, kitas likusias pelės spintose tebegraužia. Nūdien iškilo būtinas reikalas visi apipelėję knygynai, dulkes nuvalius, viešai pastatyti, ir sykiu rimtai imtis naujų knygynų steigti. Pradžia, žinia, gal ir nebus perlengva, čia reikės truputį darbo ir, žinoma – lėšų, bet gero noro žmonėms, kam tėvynės gerovė yra brangi, tos kliūtys ne taip jau sunku pergalėti; lėšų gi susirasti teks ne kitaip, kaip tik kooperaciją pagalbon pasikvietus; teks rinkti kuopon skaitymo mėgėjai ir iš jų sudaryti tam tikros kuopelės. Neprošalį čia būtų paėmus kaipo pavyzdį mūsų pusbrolių latvių skaitymo mėgėjų kuopeles; daugiausia liaudies mokytojų steigiamos ir prižiūrimos. Šitokių kuopelių prieš karą buvo pilna Latvija – tai vienos gyviausių jų tos rūšies draugijėlių; jos, galima drąsiai tvirtinti, buvo pirmasis ir stipriausias latvių latvių švietimosi pamatas; daugiausia jų dėka latvių kultūra pasiekė tokio aukšto laipsnio. Kiekvienas tokios kuopelės narys kasmetai moka kuopelės kason tam tikrą neperdidelį mokestį, o neretai tos kuopelės ir vakarų su vaidinimais ir dainomis suruošia, ir iš visų tokių pajamų perka knygų; kiekvienas būrelis turi, žinia – neapmokamą valdybą: pirmininką, iždininką ir knygininką. Daugumas tųjų kuopelių ir šiandien karo metu tebedirba.

Užtai čia ir mums lietuviams reiktų latvių pavyzdžiu pasekti. Pirmiausia mūsų liaudies mokytojai labiausia turėtų tam tikslui pasidarbuoti nebunie mokyklos, kurios apylinkėje nebūtų knygyno-skaityklos!

Kiekviena tokia skaitytojų kuopelė turėtų sau pasirinkti valdybą bent iš dviejų-trijų šviesesnių žmonių, kuri priiminėtų pajamas ir parinktų kokias knygas parsiųsdinti. Kur jau yra knygynai gyvavę, ten belieka pusė darbo, kaip kad naują steigiant; ten kiek pasidarbavus galima dar pakrikusias knygas surinkti ir greičiau vartojiman paleisti. Didžiausia dalis tų knygynų, kaip jau sakiau, yra dirbę įvairių draugijų vardu, jų piniginis stovis ir dabar būtų ne labai sunkus, nes tos draugijos, nors šiandien aprimusios, bet jų kasose šiek tiek grašgalių visgi randasi. Taip pat metas jau ir mūsų „Saulės“, „Blaivybės“, „Ryto“ ir kitos draugijos imtis iš miego kelti, bet apie tatai teks gal kitą sykį parašyti.

Damazas Treigys.

Onos Vitkauskytės knygynas Kaune


Teminę rubriką #Lietuvių verslumas pristato projekto rėmėjas Maxima LT. Šioje rubrikoje supažindinama su versliomis Lietuvos asmenybėmis ir procesais apibrėžusiais Lietuvos ūkio padėtį ir pokyčius.


Šaltinis: Šilgalis A. (1918, balandžio 4). Mūsų knygynai bei skaityklos. Lietuvos Aidas 44 (80), p. 1-2. [žiūrėta 2018.03.16]. Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66482_1

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66482_2