1918 m. balandžio 27 d. | Lietuvos ūkio galimybės ateityje

Yra tikra, jog pirmieji žingsniai, ypatingai ūkio srityje, nebus lengvi; bet mes žinome, jog lietuviams netrūksta drąsos ir ištvermės, o drąsiajam priguli pasaulis.

Ypačiai šitas karas mums parodo, kad labai yra svarbu, jog valdija gali pati išsilaikyti ir išsimaitinti. Pirma buvo manoma, kad gero prekybos stovio pakanka valdijos gyvavimui. Šio karo prityrimai mokina, kad taip neprivalo būti. Nors Lietuva ir niekuomet neatsidurtų tokiame padėjime, jog jos gyvybė pareitų visai nuo savo jėgų, tačiau vis labai svarbu kiekvienam valdijiečiui žinoti savo tėvynės ūkio ir gaminimo galimybes.

Žemės nuosavybės žvilgsniu Lietuvoje žemės ūkis paskaidytas labai nelaimingai. Čia yra labai didelių didžlaukių ir visai smulkių ūkininkėlių. Dideli žemės plotai priguli vienam dvarininkui, o šalia jo yra kokis milijonas smulkių ūkininkėlių, kurie stinga žemės dargi išsimaitinimui, tokiu būdu negalima išnaudoti visų jėgų. Čia būsimajai Lietuvos vyriausybei labai dėkingo darbo laukas. Tasai nelygus žemės padalinimas, tie per dideli žemės plotai vienose rankose ir per maži ūkeliai reikės būtinai išlyginti kaip nors, ko ir dabar jau kai kurie tautos sluoksniai reikalauja. Ir galima bus Lietuva pavadinti laiminga, nes pašalinti tai nelygybei mažai teatsirastų kliūčių.

Lietuvoje laukų yra gana ir galima yra padidinti mažieji ūkiai, ir patenkinti bežemių arba per maža žemės turinčiųjų gyventojų norai. Paprasčiausia priemonė bus sudėti keletą labai mažų ūkių į vieną ir labai didžius dvarus išdalinti ūkininkams. Savaime suprantama, kad, kaip tik įvyks taika, tuojau rimtai reikės užsiimti priruošimu šito darbo. Pažvelgus iš kitos pusės, didieji dvarai tuojau neturės tiek pinigų, ir negalės tuojau plačiai užsiimti laukų pagerinimu. Daug bus tokių, kuriems bus malonu, jei jie savo laukus galės parduoti geromis kainomis. Toliau galima tikėtis, kad griežčiau apsklembus Lietuvos bei Lenkijos valdijas, gyvenantieji Lietuvoje dvarininkai lenkai panorės savo ūkius parduoti. O reikia dar atsižvelgti į prigulėjusiuosius rusų vyriausybei dvarus. Nereikia užmiršti nė dykaviečių bei balų, kurios rimtu, kultūringu darbu galima paversti vartotinomis.

Tebeviešpataujant rusams, geriausieji ir energingiausieji žmonės dėl žemės stokos nuolatai turėdavo iš savo šalies kraustytis užsienin, dažniausia Amerikon. Karui pasibaigus, to nebebus. Galima tikėtis, kad bus visai priešingai, išėjusieji Amerikon vėl ims grįžti savo tėvynėn.

Čia žemės yra pakankamai. Žemės ūkis privalys daugiau ir stipresnio darbo; tokiu būdu išsilygins žemės nuosavybės klausimas. Be to, vyriausioji naujosios valdijos užduotis privalys būti naujais įstatymais varyti sveiką ūkio politiką.

Dar žodis apie reikiamąsias įtempto žemės ūkio išlaidas. Kitas gal tikrins, jog rasit didžlaukiai galės įgyti reikalingo ūkiui pagerinti kapitalo, gi ūkininkai vargiai tam turės pinigų. Į tai reikia atsiliepti, taip: nors ūkininkams karo metai buvo gana sunkūs, tačiau jie beveik visi yra susidėję apsčiai pinigų. Žinia, tų dar neužteks. Bet čia ūkininkams bus galima suteikti pagelbos dvejopu būdu, kuriuodu gal bus galima sujungti. Pirmiausia valdija privalys naujai sutvarkyti žemės kredito ir ūkio užstatymo įstaigas. Paskui galės ar naujoji valdija pati įsteigti kredito sąjungų ir joms už užstatytą žemę suteikti pinigų, arba, sutvarkius ūkių užstatymo teises, šitais reikalais galės užsiimti privatinės kredito bendrovės.

Yra tikra, jog pirmieji žingsniai, ypatingai ūkio srityje, nebus lengvi; bet mes žinome, jog lietuviams netrūksta drąsos ir ištvermės, o drąsiajam priguli pasaulis.


Teminę rubriką #Lietuvių verslumas pristato projekto rėmėjas Maxima LT. Šioje rubrikoje supažindinama su versliomis Lietuvos asmenybėmis ir procesais apibrėžusiais Lietuvos ūkio padėtį ir pokyčius.


Šaltinis: Lietuvos ūkio galimybės ateityje. (1918, Balandžio 27). Dabartis (51), p. 1. [žiūrėta 2018-03-30] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23859&seqNr=1