1918 m. balandžio 23 d. | Petras Variakojis | Žemės ūkio reikalais

Tokiose žemės ūkio šalyse, kaip Lietuva, kur stambiosios pramonės dar nėra ir kurios greitu laiku laukti nėra ko, visos šalies gerovė ant žemės ūkio pareina. Juo atskirų ūkininkų ūkiai geriau pastatyti, duoda daugiau vertybių ir pelno, juo ekonominis šalies padėjimas geresnis, šalis turtingesnė

Kiekvieno ūkininko tikslas iš savojo žemės sklypelio kuo daugiau įvairių vertybių gauti: grūdų, pluošto ir t. t., o paskiau tas vertybes tinkamai apvertus, kad daugiau gryno pelno liktų.

Šis ūkininko jo kasdieninių darbų uždavinys ne tik paties vieno ūkininko gerovę liečia, – jis atatinka ir valstybės tikslus. Ir tikrai. Tokiose žemės ūkio šalyse, kaip Lietuva, kur stambiosios pramonės dar nėra ir kurios greitu laiku laukti nėra ko, visos šalies gerovė ant žemės ūkio pareina. Juo atskirų ūkininkų ūkiai geriau pastatyti, duoda daugiau vertybių ir pelno, juo ekonominis šalies padėjimas geresnis, šalis turtingesnė. Tokios šalies piliečiai geresnėse sąlygose gyvena, greičiau mokslą pasiekia, būna sveikesni, doros pagrindai tvirtesni ir t. t.

Todėl tokiose šalyse kaip Lietuva, valdžia privalo visomis išgalėmis rūpintis, kad dirvą suvartojant, dirbant bei apdirbant ūkio produktus, perkant bei parduodant ūkio dirbinius ir t. t. tinkamai ūkininkų reikalai būtų remiami.

Bet remiant piliečių reikalus, kurie turi užtenkamai žemės, negalima užmiršti ir tų, kurie žemės neturi. Valstybei juk tikslinga, kad visi jos piliečiai užtenkamai bei tinkamai mokamo darbo turėtų, kad kiekviena šeimyna galėtų kultūringai iš savo uždarbio gyventi. Valstybei juk rūpi, kad šalyje nebūtų naudojimo, kad darbo vaisiai tarp darbininkų ir darbdavių pasidalytų vienodžiau. Todėl valdžia kreipdama domės į vienus, privalo savaime ginti ir kitų reikalus. Bet kadangi mūsų šalis – šalis žemdirbių ūkininkų ir pertat žemės ūkis virsta valstybės ekonominio gyvenimo ašimi, tai aišku, kad ir tų piliečių gerovė, kurie žemės neturi, pareina daugiausia nuo žemės ūkio, nuo tinkamos valstybėje žemės ūkio politikos. Ir tikrai, geras pavyzdys šiuo atveju dabar ištyžusi Rusija. Rusuose žemės ūkio politika buvo varoma netikusiai. Į žemės ūkį vyriausybė permaža domės bekreipdavo. Ūkis buvo vedamas senovės būdu, produktų būdavo gaunama lamai maža ir jie nesistengia čia pat Rusų valstybėje sudoroti, bet gabena nesudoroti į kitas šalis. Jei žemės ūkyje gaunama maža derliaus, tai aišku, kad kaimas palyginti maža žmonių tegali išmaitinti ir duoti jiems darbo ir uždarbio, o jei žmonių gyvena kaime daug, tai jiems trūkstant produktų ir nemokant dar ir tų pačių sudoroti, tenka daug vargo vargti ir kai kada badas kęsti. Rusų valstiečiai ir darbininkai kaip tikrai tokiame padėjime buvo.

Tokiam dalykų stoviui esant Rusijoje, atliekamos kaime darbo rankos sėdėjo be darbo ir skurdo nelaimių prispaustos. Bet jei Rusijoje pačioje būtų buvę apdirbami ūkio produktai, jei greta to būtų buvusi tiksliai vystoma ir stambioji pramonė, jei būtų buvęs kaip reikiant plečiamas amatų mokslas ir t. t., tai nedarbas ir vargas nebūtų taip įsigalėję šalyje per karą. Tad daugėjant žmonių Rusijos sodžiuose kas metais darėsi tvankiau. Galų gale, kilus revoliucijai, viskas susijaukė, susimaišė ir  apkvaišintas Rusijos pilietis, negalėdamas dienos klausimų nuvokti, dunda su visa valstybe į bedugnę, „socializacija“ pasismaginęs…

Iš to, kas čia trumpais ruožais išdėstyta, matome, kad bežemių klausimas ūkio šalyje labai pinasi su žemės savininkų reikalais. Esant šalyje tinkamai tvarkai, vienų gerovė dažnai remia ir kitų gerovę.

Aukščiau minėjau, kad vyriausybė privalo varyti tinkamą žemės ūkio politiką ir remti ūkininkų reikalus, kad šalis galėtų gauti daugiau vertybių. Bet reikia atminti, kad vyriausybė daugiausia rodo bendrą kelią, paruošia tik tinkamos dirvos tai arba kitai valstybės ekonomijos šakai plėtotis, o patsai darbas lieka šiuo atveju patiems ūkininkams dirbti. Jei taip, tai aišku, kad ūkininkų sumanumas, tikras savų reikalų supratimas labai daug sveria. Juo žmonės tamsesni, mažiau susiorganizavę, juo blogiau ras darbas padirbamas ir valstybės stovis tada būna žymiai blogesnis. Kadangi tai atsiliepia visam šalies gyvenime ir visos šalies gerovėje, tai ir į tai vyriausybė privalo kreipti tinkamos domės. Juo ūkininkai mažiau sugeba vertybes gaminti, juo mažiau susipratę, tuo labiau vyriausybė privalo aktyvesnė būti, kad greičiau šalies ūkis imtų kiti. Bet jei ir be atsilikusio ūkio kultūra valstiečių ūkyje įvyksta ne paprastų atmainų, kaip dabar, vyriausybė privalo trigubai rūpintis žemės ūkiu. Trūkstant gyvojo ir negyvojo inventoriaus, trūkstant sėklų, nesant kai kuriose vietose trobų ir t. t., apskritai esant nepaprastoms ūkininkavimo sąlygoms, ūkininkai reikalingi iš vyriausybės įvairių įvairiausių patarimų nei pagalbos. Pačiai vyriausybei juk reikia akylai žiūrėti, kad žemė neišslystų iš valstiečių rankų, reikia sergėti žmones nuo įvairių vertelgų naudojimo, reikia jiems organizuoti ir ūkio technikos mokyti ir t. t. Tuo tikslu turi būti, kaip galima greičiau, organizuota plati ūkininkams pagalba žemės ūkio srityje.

Kaimuose tuštuojau reikalingi agronomai, kooperatoriai ir šiaip nusimaną ūkyje inteligentai, kurie padėtų ūkininkams. Iš nepaprastų aplinkybių kastis ir visą šalies gerovę kelti. Tai vienas neatidėliotinų darbų, kuris reikalauja išrišimo.

Agr. P. Variakojis.

Kaimas Trakų apskrityje. Apie 1918 m.


Teminę rubriką #Lietuvių verslumas pristato projekto rėmėjas Maxima LT. Šioje rubrikoje supažindinama su versliomis Lietuvos asmenybėmis ir procesais apibrėžusiais Lietuvos ūkio padėtį ir pokyčius.


Šaltinis: Variakojis, P (1918, Balandžio 23). Žemės ūkio reikalais.  Lietuvos aidas 48 (96), p. 1-2. [žiūrėta 2018-04-13].

Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66486&seqNr=1

http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66486&seqNr=2