1918 m. balandžio 18 d. | Lietuvos girių ūkis

Lietuvoje girios ūkis yra aplamai svarbesnis daiktas, negu kitose žemėse. Medžiai čion svarbiausia išgabenamoji prekė. Iš Lietuvos yra išgabenę šimtus milijonų aktainių meterių medžių į visą pasaulį, per tat Lietuva yra pagarsėjusi kaipo nepereinamų girių šalis.

Lietuvoje girios ūkis yra aplamai svarbesnis daiktas, negu kitose žemėse. Medžiai čion svarbiausia išgabenamoji prekė. Iš Lietuvos yra išgabenę šimtus milijonų aktainių meterių medžių į visą pasaulį, per tat Lietuva yra pagarsėjusi kaipo nepereinamų girių šalis.

Bet dabar Lietuvoje nebėra tiek daug girių. Kitados Lietuva buvo visa apdengta tamsiomis giriomis; dar 17 metašimtyje istorija apie Žemaitiją kalba, kaipo apie nepereinamų girių šalį. Šiandien tatai Lietuvai jau nebepritinka. Lietuvoje dabar girių ne daug daugiau, kaip Prūsuose. Ten, kaip ir čionai, giriomis apaugęs ketvirtis visos žemės. Daugiausia girių Vilniaus gubernijoje. Tenai yra 28% žemės apaugę giria, Kauno gubernija turi 23%, o Suvalkų – 22,8%.

Bet didis skirtumas yra tarp Prūsų ir Lietuvos girių nuosavybės. Lietuvoje didesnė dalis girių priguli didžlaukiams, o Prūsuose įvairiems ūkininkams. Kokiu du trečdaliu Lietuvos girių priguli didžlaukiams ir tiktai vienas trečdalis valdijai. Sodžiai ir ūkininkai kaip ir neturi girios. Suprantamas daiktas, kad valdija ir sodžiai girią geriau išnaudoja, negu šiaip kiti jų savininkai. Lietuvoje daug girių iškerta netikusiu būdu ir nesirūpina jų atsodinti. Bet Lietuvoje dar vis yra gana gražių miškų. Taipo Rietavo dvaro kunigaikščio Oginskio miškų yra 20 000 dešimtinių; paskui Lapgirių dvaro miškas Raseinių krašte turi 15 000 dešimtinių ir t.t. Bet didžiausios girios, kaip antai Balvežės [Belovežo] ir Augustavo ir kitos guli jau anapus etnografinių Lietuvos ribų.

Didelę medžių dalį suvartojo ir patys gyventojai, nes beveik visos jų trobos pastatytos iš medžio, o ir kurui suvartoja labai daug malkos. Bet didesnė dalis medžių eina į Vokietiją. Ypač Nemunu kas metai daug nuleidžia; prieš karą į Prūsus išplaukdavo po keletą tūkstančių sėlių į metus, 20 iki 30 milijonų markių vertybės. Tokiu būdu Lietuva iš Vokietijos yra paėmusi daug pinigų. 1913 metais išvežė 2 212 323 aktainių meterių, daugiausia vis popieriaus medžių, šliperių ir padėklų. Išgabeno daug ir apvalių medžių, kadangi į Vokietiją sulig 1904 metų sutarčia galima buvo gabenti be muito, o už apdirbtus medžius reikėjo mokėti muitas. Medžių prekyba, sielininkavimas ir apdirbimas teikė daug uždarbio žmonėms. Tiktai gaila, kad visa medžių prekyba buvo žydų rankose; sielininkai buvo gudai ir lietuviai. Lietuvos medžius apdirbdavo Ragainėje, Tilžėje ir Klaipėdoje. Šitie miestai yra labai pakilę per medžių prekybą. Iš Klaipėdos gabeno medžius į visą pasaulį.

Paskutiniais metais kiek sumažėjo medžių prekyba su Vokietija, o tai todėl, kad palei tas upes, kurios teka į Vokietiją, girios buvo labai išretintos, ir daug medžių gabeno Dauguva, ir jos prieupiais į Rygą ir kitais vandens keliais į Ventpilą [Ventspilį]. Tenai apdirbdavo medžius ir gabendavo juos paskui į Vokietiją, Angliją, Fransiją ir Olandiją.

Dabar svarbus Lietuvai daiktas, kad ateityje girios būtų tinkamiau vedamos. Tas klausimas gali būti naudingai išrištas auginimu naujų miškų ir atpatinkamu jų eikvojimu.

Vokietijos kariuomenės traktoriai Alūkstos miškuose. Latvija, 1915 m. (Kretingos muziejus, KM GEK 29139)


Teminę rubriką #Lietuvių verslumas pristato projekto rėmėjas Maxima LT. Šioje rubrikoje supažindinama su versliomis Lietuvos asmenybėmis ir procesais apibrėžusiais Lietuvos ūkio padėtį ir pokyčius.


Šaltinis: Lietuvos girių ūkis. (1918, Balandžio 18). Dabartis (47), p. 3. [žiūrėta 2018-03-28] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23864&seqNr=3