1918 m. balandžio 13 d. | Wilhelm Kahmann | Protingi žodžiai

Įsteigti valdiją ne taip lengva: tatai bus prityrę ir mūsų draugai lietuviai, kaip ir mūsų vyriausybė. Todėl mūsų draugai lietuviai neprivalėtų ant mūsų suversti visos laikinųjų sunkenybių naštos.

Berlyno laikraštis „Das neue Litauen“ (Naujoji Lietuva) paskutiniame savo numeryje praneša apie vieną iškilmingą vokiečių-lietuvių draugijos posėdį Berlyne, kuriame dalyvavo ir prakilnių lietuvių tautos atstovų, iš priežasties paskelbimo Lietuvos nepriklausomybės. Vokiečių-lietuvių draugija, politikos atžvilgiu, susideda iš įvairiausių Vokietijos gyventojų sluoksnių atstovų. Todėl šita draugija yra kaip ir atvaizdinimas, ką didi vokiečių tautos dalis mano apie lietuvių klausimą. Šitos draugijos organas yra laikraštis „Das neue Litauen“. Lietuviai buvo mėginę tą laikraštį paimti savo globon ir leisti savo atsakomybe. Bet šitas siekimas neįvyko. Tatai gali būti naudinga tuo atžvilgiu, kada tokiu būdu ir toliau tasai laikraštis suteiks žinių apie tai, kaip vokiečiai žiūri į Lietuvos klausimą. Tikrasis vokiečių tautos organas, kuris vienas privalo ką spręsti sulig Lietuvos – visuomet buvo ir pasiliks Vokietijos vyriausybė. Kitoje vietoje pranešame apie tai, jog dabarties vėl Prūsų ponų rūme ūkio reikalų ministeris patikrino, kad kokių pavienių asmenų arba seimo atstovų sutarimai su svetimų tautų asmenimis neturi verčios, į tokius sutarimus negalima esą šauktis. Šitą patikrinimą pabrėžia ir vienas pusiau valdiškasis straipsnis, kuriame nurodo į tai, jog šitą nuomonę remia ir Vokietijos kancleris. Nors tas nurodymas visų pirma taiko į lenkų politiką, tačiau ir sulig lietuvių politikos tatai turi svarbios reikmės. O ir taip svarbu ir indomu sužinoti, ką aname susirinkime yra pasakę įvairūs kalbėtojai, ypač, kad čia kalbėjo kai kurie vokiečių vyriausybės nariai ir kai kurie žymūs lietuviai.

Ponui Smetonai pagerbus Vokietijos kaizerį, profesorius Weberis taikiais žodžiais priminė nuveiktąsias suktenybes. Jis kalbėjo maždaug šitaipo:

Įsteigti valdiją ne taip lengva: tatai bus prityrę ir mūsų draugai lietuviai, kaip ir mūsų vyriausybė. Todėl mūsų draugai lietuviai neprivalėtų ant mūsų suversti visos laikinųjų sunkenybių naštos. Tų sunkenybių nėra niekas kaltas, nė gi lietuviai, jos užėjo savaime. Pirma buvo lengviau įsteigti valdija. Dažniausia atsitikdavo per karo žygius, varą ir jėga. Šiandien tatai įvyksta per tautų apsisprendimą. Ta teorija turi didžių sunkenybių, ir pavojus esti netoli, kada tautos, tikėdamosi vykinančios apsisprendimą, gali suardyti gerą taikių ir pasidaryti sau pačios eibių. Mes tatai žinome, todėl turėjome žiūrėti tikrybei į akis ir drąsiai ją tverti.

D-rui Šauliui pabrėžus naudą, kuri išauga iš tikros vokiečių-lietuvių draugijos užuojautos, karo valdžios viršininkas baronas von Falkenhausenas nurodė į sunkenybes, tarp kurių tapo pripažinta Lietuvos nepriklausomybė. Jis sakė, kad lietuvių tauta, rods, esanti daug kentėjusi, bet ji nežinanti, kaip einasi tos tautos nariams, kuri kovoja su visu pasauliu ir kasdieną turi grumtis dėl savo gyvybės, o tačiau sugeba suteikti padėjimo ir laisvės kitai tautai. Ta pažiūra yra iš tikro svarbi tuo dviejų tautų taikiaus žvilgsniu. Ne viena Lietuva yra daug kentėjusi nuo karo ir ne ji viena privalo stipresniojo pagalbos. Bet ir stipresnysis gali privalyti silpnesniojo prielankumo, kuriam yra davęs daugiau, negu priderėjo.

Labai atvirai išsitarė apie Lietuvos reikalų plėtojimąsi labai gerbiamas lietuvių kanauninkas Alšauskas, kuris dabar laikosi Šveicijoje.

„Sunkiais rusų viešpatavimo laikais – taip jisai kalbėjo – mes, lietuviai, gerėjomės Vokietijos tvarka ir jos geidėme ir sau taip pat, ir tų maldaknygių, kurių tais laikais gaudavome iš Vokietijos. Dabar vokiečių kariuomenė mus yra paguodusi. Mūsų prispaudėjai dabar patys yra nelaisvėje. Mes vokiečių kariuomenę pasitikome ištiestomis rankomis, nors paskui ir atėjo pilni keblumų laikai, tačiau mes galime tikėtis ateitimi. Lietuviai esą labai dėkingi už išrodytą geradarybę. Jie visados atminsią išvadavimą iš Rusijos jungo. Lietuviai tikrai stengiasi laikyti geriausią taikių su savo išvaduotojais. Lietuviai laukia, kad, kiek galint greičiau taptų prikeltas jų kraštas, po to jisai galįs tikrinti, lietuviai būsią geriausi vokiečių kaimynai.“

Žinomasis Rusijos nerusių tautų vadovas baronas von der Roppas kalbėjo apie Rusijos nerusių tautų sąjungos įsteigimą. Jisai pranešė, ką ji yra veikusi ir ką nuveikusi. Tiesa, esą padaryta ir daug klaidų. Ypatingai lenkai esą pražiopsoję labai patogią jiems progą. Šitas lenkų pavyzdys lietuviams turįs visados būti perspėjimu, kad jie nedarytų taipo jau.

Vokiečių mokslininkas profesorius Seringis iš istorijos parodė vokiečių apsiėjimą su kitomis tautomis ir padarė tokią išvadą:
Mes jums galime sakyti: ateikite pas mus su pasitikėjimu, jūs mumyse rasite sąjungininkus, kurie supranta jūsų reikalus ir, jus gerbdami, iš tikro nori su jumis drauge dirbti. Žinia, mes tikimės, jog ir jūs pildysite savo priedermę ir pareigą sulig Vokietijos. Tatai yra savaime suprantamas daiktas, apie tatai nėra ką nė kalbėti tarpe garbingų, dorų vyrų. Savo veikime mes prisilaikėme krikščioniškųjų papročių dėsnių. Jais persiėmę mes matome kituose daugiau gero, negu blogo. Mes stumiame į šalį visokį nepalankumą, kuris yra įvykęs gal per aplinkybių susipainiojimą, ir pasitinkame kitą su prielankumu ir pasitikėjimu, kad ir kitas teisiai mąsto ir trokšta gero abiem pusėm.


Šaltinis: Kahmann, W. (1918, Balandžio 13). Protingi žodžiai. Dabartis (45), p. 1-2. [žiūrėta 2018-03-25]. Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23866&seqNr=1
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23866&seqNr=2